Didieji komunikacijos mokslo teoretikai teigia, jog nekomunikuoti neįmanoma. Ginčytis su tuo vargu ar pavyktų, nes vienokiu ar kitokiu atveju komunikacija gyvenime vyksta nuolatos - juk net supykę nekalbėdami išreiškiame savo poziciją, siunčiame į aplinką signalą, kuris yra komunikacijos dalis. Taigi visi, vieni lengviau, kiti sunkiau komunikuojame su aplinka. Šįkart neanalizuosiu tų uždarųjų, kurie norėtų įsilieti į minią, kompaniją, norėtų dažniau būti įtraukiami į veiklas, bendrauti ir tapti dalimi grupės, bet dėl drovumo, kompleksų ar pan. nesiryžta. Šįkart pakalbėsiu apie tuos, kurie bėga nuo komunikacinio proceso.
Bet kokioje grupėje žmonių kiekvienas individas atlieka tam tikrą vaidmenį. Vieni iš jų yra grupės idėjų generatoriai, kiti - pastarųjų idėjų realizatoriai, vykdantysis mechanizmas, treti - naudos pasisavintojai, kurie prie lovio atsiranda tik tuomet, kai jau viskas paruošta, ketvirtieji - pilkosios pelytės, kurios lyg ir yra, bet realiai juos visi pamiršta, nelabai kas juos ir pastebi. Bet yra dar viena kategorija žmonių - jie viską žino apie tai, kas vyksta, bet retai kur dalyvauja, o jei ir dalyvauja, tai pasižymi tuo, kad prasiskleidžia labai trumpam, o likusiąją laiko dalį skanuoja aplinką, stebi, fiksuoja; jie visada šalia, kai reikia padėti, bet dažniausiai patys sau atsisako bet kokios pagalbos; į juos atsisukama tada, kai pakliūnama į akligatvį, bet jų niekada neprašoma, o ir padėkos jie nelaukia. Tokie žmonės yra savotiški grupės balastai, kurie sureguliuoja situacijas ir išlaiko balansą, mažina svyravimus ir didina žmogaus trokštamą saugumo jausmo užtikrinimą.
Pilkųjų kardinolų, neprisiimančių laurų ir nelipančių ant scenos, bet besimėgaujančių veikimu, o ne rezultatais, analizė mane domina labiausiai. Tokie asmenys nebijo komunikuoti, tiksliau, jie tai sugeba daryti geriau negu gerai, bet patį komunikacinį procesą laiko būtinybe, priemone pasiekti tikslams, o ne pasimėgavimo šaltiniu. Pasakę viską, ką turi pasakyti, jie dažniausiai tyliai ramiai pasišalina, nes kalbėjimas apie orą, anot jų, tėra vertingo laiko švaistymas veltui. Pilkieji kardinolai linkę paneigti jausminį aspektą, tiksliau, jie žino, kokį poveikį galima padaryti žmonėms manipuliuojant jausmais, bet patys linkę apsimesti bejausmiais robotais. Nors tai tėra kaukė. Kardinolas yra lyderis, kuris itin sėkmingai geba atskirti gyvenimiškąsias sferas, t.y. į darbą niekada neatsineš šeimyninių problemų, tuo tarpu peržengęs namų slenkstį, darbinius rūpesčius paliks anoje pusėje durų. Galbūt todėl jie nepasiekia viešos karjeros aukštumų, bet širdyje yra alpinistai nugalėtojai. Asmuo, prisiėmęs pilkojo kardinolo vaidmenį, bus linkęs susiplanuoti laiką taip, kad būtinai rastų tarpsnį pabūti su savimi. Jam tai yra gyvybiškai būtina todėl, kad tokiu laikotarpiu yra sugeneruojamos idėjos, apsvarstoma tai, kas užfiksuota stebint, skanuojant aplinką, susumuojami gauti rezultatai, padaromos išvados, be to, dalis vienatvės laiko būtinai skiriama savišvietai, nes kardinolas, tam,kad išlaikytų savo kompetenciją aukščiausiame lygmenyje, siekia intelektualinių aukštumų. Būdamas savo srities specialistas, žinodamas maksimaliai apie tai, kuo jis domisi, pilkasis kardinolas nesišoks komentuoti tose temose, kur jis nieko nesupranta, bet paklaustas, nesigėdys atsakyti, jog tai ne jo kompetencijos sritis. Visų pirma taip yra išlaikomas autoritetas, nes neapsijuokiama bandant klejoti ir veblenti apie tai, ko nežinai, o antra - toks nuoširdumas padeda jį supantiems žmonėms pasijusti tą akimirką gerai. Kodėl? Nes žmonės yra egocentristai ir jei grupėje yra žmogus, kuris nuolatos menkina aplinkinius savo sukurtu neišsemiamo žinių lobyno įvaizdžiu, tuomet netrukus jis bus paniekintas ir užsitrauks kitų narių nemalonę, neapykantą. Juk niekas nemėgsta išsišokėlių, kurie, kaip tie muilo burbulai, dažniausiai tėra išpūsti vaizdiniai, miražai, o ne geniali ir racionali tikrovė. Pilkasis kardinolas itin jaučia žmones ir 99,9% situacijų sugebės pasirinkti tinkamą atsakymą, vaidmenį. O tas 0,01%... klaidos galimybę būtina išlaikyti tam, kad žmogui būtų kur tobulėti