Nedaug kas žino, kad iš tikrųjų Sąjūdis prasidėjo per planinį Mokslų akademijos renginį „Ar įveiksime biurokratiją“ — žodis po žodžio, ir diskusija tapo nevaldoma, o kitą dieną buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Susigrąžinome valstybę, įstojome į NATO ir ES, tačiau biurokratija taip ir liko nenugalėta.
Biurokratijos voratinklis, pinklės, šmėkla, biurokratų armija, visuomenės išlaikytiniai — valstybės sektoriuje dirbančių žmonių visuma vadinami visokiausiais epitetais. Tačiau pirmiausia išsiaiškinkime, kas toji biurokratija yra, kaip ir kodėl ji „apraizgo visą Lietuvą“ ir „siurbia kraują“. Juk suvokiant kokio nors reiškinio prigimtį ir jo veikimo būdą, su juo daug lengviau kovoti, nei paskelbus demonu ir tikintis, kad jis susigėdęs skaisčiai nuraus ir daugiau nebekliudys gyventi.
Reklama
Prieš ką kovojame?
Biurokratijos apibrėžimų yra ne vienas, tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad tai — sociologinė sąvoka, nusakanti vyriausybės ir jos institucijų organizacinę struktūrą, kuriai būdingos formalizuotos procedūros, atsakomybės pasiskirstymas, hierarchija ir neasmeniniai santykiai. Biurokratija taip pat būdinga daugeliui verslo ir visuomeninių organizacijų, t.y. sudaro tam tikrą jų veiklos dalį.
Dažnai pats modernios valstybės atsiradimas siejamas su biurokratijos atsiradimu, nes moderniai valstybei būdinga profesionali valdininkija. Kaip biurokratijos neigiamybė įvardijama tai, kad biurokratai turi visą informaciją, reikiamą sprendimams priimti, todėl gali daryti įtaką sprendimus priimantiems politikams, nuslėpti jiems prieinamą informaciją ir nuo politikų, ir nuo visuomenės, sabotuoti bet kokį jau priimtą politikų sprendimą, pati likdama šešėlyje.
Kita vertus, modernios valstybės beveik neįsivaizduojamos be biurokratijos, išskyrus anarchizmo siūlomas alternatyvas. Liberalai siūlo radikaliai sumažinti valstybės reguliuojamų sričių skaičių, taigi ir biurokratiją, tačiau daugeliu atvejų tokie sprendimai nieko gero visuomenei neatneša. Be to, mažesnis valstybinis reguliavimas įmanomas šalyje, kur valdžios ir visuomenės santykiai nusistovėję, o ji pati labai organizuota ir daugelį problemų gali spręsti pati savo jėgomis. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti darbuotojų ir darbdavių santykius, kurie būtų sprendžiami remiantis sveiko proto, abipusės naudos, derybų ir kompromisų principu.
Biurokratas po mikroskopu
Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininko biurokrato savybes dar praėjusio amžiaus pradžioje nagrinėjo vokiečių sociologas M.Vėberis. Mums atrodys keista, tačiau jis laikė ją pranašesne už kitas iki tol taikytas valdymo organizavimo formas. Tiesa, šiuo metu jo idėjas baigia nugalėti viešojo administravimo samprata, tačiau šis mokslininkas, kurio darbus kaip Bibliją iki šiol studijuoja būsimieji vadybininkai, padeda pažvelgti į biurokratiją kiek kitokiomis akimis.
Nereikėtų užmiršti, kad M.Vėberis kalbėjo apie biurokratinį valdymo būdą, o ne apie jo „papildus“ — sakykim, korupciją. Be to, biurokratai veikia tik įstatymo numatytose ribose, o tie įstatymai skirtingose šalyse galu būti labai skirtingi.
Ir M.Vėberis atskyrė politikų ir valdininkų valdymą ir parodė, kad jų interesai priešingi: valdininkas siekia sąžiningai vykdyti bet kokią, net prieštaraujantį jo įsitikinimams įsakymą, o politikas remiasi asmenine atsakomybe už jo siūlomus ar priimamus sprendimus.
Biurokratinio valdymo rezultatai yra prognozuojami, tuo jis pranašesnis už kolegialųjį valdymą (labai lėtas, susijęs su nuolatiniais konfliktais ir kompromisų ieškojimu, priklausomas nuo lyderių ar „viršūnių“, neturi tęstinumo (kitas atėjęs lyderis gali pradėti visai priešingus sumanymus). Puikiausias to pavyzdys — susirinkimas, kurį minėjome straipsnio pradžioje: rengtas kovos su biurokratija planas, o sukurtas Sąjūdis.
Taigi, pasak M.Vėberio, šiuolaikinė visuomenė turi tik du pasirinkimo variantus: biurokratija ir diletantizmas. Beje, mokslininkas teigė, kad biurokratijos mechanizmas yra, galima sakyti, nesugriaunamas: tie, kurie nusprendžia atsilaikyti prieš biurokratinio valdymo sprendimus, turi susijungti į savo organizacijà, o ji lygiai taip pat tampa biurokratinė dėl paprasčiausios priežasties — toks valdymo būdas yra optimaliausias. Kad idealistiniai M.Vėberio darbai neatrodytų mums, švelniai tariant, keistoki, reikėtų prisiminti, kad pamačius visiškai prastai futbolą žaidžiančius žaidėjus, nereikėtų daryti išvados, kad futbolas — niekam tikęs žaidimas, o jo taisyklės — kvailos.
Akistata su biurokratu – išvengiama
Vis dėlto tenka pripažinti ir tai, kad mūsų biurokratijos „žaidėjai“ yra tokie, kokie yra. Tad, vaizdingai kalbant, siekiant nugalėti vadinamąjį „biurokratijos“ baubą, pagalba ateina iš ten, iš kur visai nesitikėta — iš interneto plėtros.
Tiesa, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje internetu naudojasi maždaug penktadalis šalies gyventojų, Europos Sąjungos šalyse tai daro daugiau nei pusė žmonių, o, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse šis skaičius siekia net apie 70 proc. Tačiau, turint omeny, kokiu greičiu Lietuvoje išplito mobiliojo ryšio paslaugos, galima spėti, kad neilgai trukus daugelį biurokratinių reikalų galėsime sutvarkyti internetu.
Siekdamas plėsti informacinę visuomenę, buvo įkurtas Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LR Vyriausybės — sakytum, dar viena biurokratinė struktūra. Tačiau kartu tai — ir biurokratiją „graužianti jėga“, nes komitetas vykdo programą, kaip gyventojai be valdininkų pagalbos ir net jų nematydami bei neklaidžiodami valdiškais koridoriais, gali atlikti daugelį reikiamų veiksmų.
Turbūt ne vienas yra pastebėjęs, kad vis mažiau reikia ir įvairių „popierinių“ pažymų, nes duomenys yra valstybės tinklalapiuose, kas žino, gali nesunkiai sužinoti, kokie sprendimai priimti, nuolankiu balsu neklausiant to „visažinio“ valdininko ir t.t. Kalbama ir apie tai, kad sprendimų priėmimo eiga, kiek leidžia privatumo ribos, turi būti vieša (informacija — taip pat internete). Tačiau žinoma, lieka atviras amžinas klausimas, kiek valstybė apskritai gali reguliuoti mūsų gyvenimą — ar pasitelkusi blogus ar net gerus valdininkus."
Aga... aš irgi vis pasvajoju, kada mylimoje kariuomenėje bus mažiau biurokratizmo Iš kompiuteristo pusės žiūrint atrodytų nėra jau taip ir sudėtinga įdiegti daugiau elektroninės apskaitos, supaprastinti kasdienes procedūras... (net universitetuose yra sistemos kur studentai jungdamiesi per paprastą internetą gali matyti paskaitų grafikus, egzaminų įvertinimus, užsirašyti į renginius ar padiskutuoti su kolegomis ar dėstytojais...). O krašto apsaugos struktūros ir savo intranet`ą turi, ir šiaip technologijas pažangiausias valdo, o ir žmonės ne kvaili dirba. Bet šiai dienai daugelis tik atsidūsta, kad karinis rengimas, tai kova su... popieriais. Nuo ryto iki vakaro rašomi ir perrašomi kalnai prašymų, teikimų, įsakymų. Toks vaizdas, kad ne seržantus ar karininkus darbovietė ugdo, o tobulus raštvedžius
Dabar, tarkim KASP padalinio budinčioje dalyje stovi pagyvenęs fakso aparatas ir per jį pirmyn atgal stumdomi kažkokie teikimai, nurodymai. Po to jie taisomi ir vėl siunčiami į aukštesnį štabą. Grįžta su pastabomis, vėl taisomi ir siunčiami atgal. Tada kada nors grįžta atgal patvirtinti ir t.t. ir pan. O juk galėtu stovėti paprasčiausias kompiuteris įjungtas į saugų tinklą - prisėdo vadas, prisijungė į kokią duomenų bazę pagal turimus įgaliojimus, įvedė duomenis, po kurio laiko mato štabe pažymėtus pakeitimus ir t.t. Juk tiek daug prigalvotą programų darbui tinkle, dokumentų komandiniam rengimui per atstumą ir t.t.
Ir šiaip... užėjo tarkim karys savanoris į savo vadavietę, prisijungė prie sistemos su savo kario ID ir slaptažodžiu - mato paskaičiuotus algalapius, įskaitytas tarnybos dienas. Sužymi sekančio mėnesio kalendoriuje pageidaujamas budėjimų dienas o sistema automatiškai analizuoja, lygina ir dėlioja su kitų pageidavimas. Kažkam telieka visą tai patikrinti, apibendrinti. Ir dar daug daug tokių ir kitokių technologijų pritaikymų popierizmo, biurokratijos mažinimui matau... bet... dream dream