Soldier.lt :: Kario keliu
Gyvenimo būdo tinklaraštis. Skiriu mylimosioms... Lietuvai ir Linai :*
Išsikrausčiau į Pilypas.lt ! Seni įrašai perkeliami ir trinami ;)
Iškalbingiau už žodžius
Asmeniška
- DosJe (kas, kodėl ir kaip AŠ? Prisistatymas "hello world" :)
- FOTOalbumai (taip sakant geriau kartą pamatyti, nei...)
- Dienoraštis (šiaip asmeninės mintys ir informacija ~)
Gyvenimo būdas
- Karyba +++ (tarnyba KASP, misijos, ginklai ir taktika)
- eXtreme !! (RopeJumping, Climbing, SkyDiving etc.)
- IT, e-Projekt@i (mano projektai, interneto technologijos)
- Kelionės (Lietuva ir pasaulis, kraštovaizdžiai, muziejai ir t.t.)
- AirSoft (strikeball / šratasvydis - daugiau nei tik žaidimas!)
- Mokslas 8-) (pažangos ir mokslo populiarinimo straipsniai)
- Technologijos # (Modernios technologijos, įdomi technika)
- Istorija (digeriai, archeologija, paveldas, inscenizacijos ir pan.)
- Muzika & klipai (gera muzika - svarbi mano gyvenimo dalis :)
Mano nuomonė
Keli mano e-Projektai
- AIC.lt
Parduotuvė "Armijai ir civiliams" - Arsenal.lt
UAB "Baltijos arsenalas" - HostIN.lt
Patikimas ir pigus hostingas - adART.lt
Taikliausia reklama internete - Parked.lt
Interneto vardų pardavimas - Top50.lt
Lankomumo skaitiklis, TOP`as - GoFast.lt
Ekstremalus sportas ir pomėgiai - KASP.lt
Kauno Aukštuminės Statybos Paslaugos - AudioGaga.lt
Mano muzika, mano klipai! - PesciujuZygis.lt
Tradiciniai pėsčiųjų žygiai - SOF.lt
Specialiųjų operacijų pajėgos - Uzdarbis.net
Patarimai uždarbiui internete - eBid.lt
Paversk sendaikčius pinigais ;) - SWAT.lt
Jonavos AirSoft SWAT komanda - UrbEx.lt
Digeriai, urban eXploration - ClimbTeam.lt
Laipiojimas statiniais Lietuvoje - Sauliai.net
Jonavos šaulių 11-oji kuopa - Artillery.lt
Kauno karo istorijos klubas
Lankomumas
Paieška
Publikacijų archyvas
- 2009 m. 11 mėn įrašai
- 2009 m. 07 mėn įrašai
- 2009 m. 06 mėn įrašai
- 2009 m. 05 mėn įrašai
- 2009 m. 04 mėn įrašai
- 2009 m. 03 mėn įrašai
- 2009 m. 02 mėn įrašai
- 2009 m. 01 mėn įrašai
- 2008 m. 12 mėn įrašai
- 2008 m. 11 mėn įrašai
- 2008 m. 10 mėn įrašai
- 2008 m. 09 mėn įrašai
BLOG`o statistika
Įrašų: 409 | Komentarų: 303 |
Jūs vertinate
-
Geriausiai
- Lūšnynų milijonierius. Slumdog millionaire. Filmas. (5.00/5)
- Iomega eGo Camo external HDD (5.00/5)
- Google Chrome (5.00/5)
- Bataliono rotacijos ceremonija (5.00/5)
- Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas (5.00/5)
- Kam aktualu numarinti žygį "Radvilų keliais"? (44)
- (42)
- Juokingiausias RopeJumping video (30)
- (17)
- Kaip man sekėsi Online Casino (14)
Daugiausiai
Rekomenduoju
Internete susitiksime
December 2008 ra archyvas
Kas būtų ~ jei į žemę atsitrenktų asteroidas
Toksai visai ne šventinis filmukas, sorry, bet labai jau įspūdingas
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/apocalypto
Kas pabus geriausiu Kalėdų seneliu jei ne pats sau?? Na realiai kokia čia dovana - kažkada pamačiau, patiko, pasidomėjau, pasitaikius progai įsigijau. Tik, kad ta proga pasitaikė per Kalėdas - tai grynas sutapimas Whatever
Žodžiu nusipirkau senai norėtą šalminę video kamerą ("helmet cam" / "action cam" ir t.t.) Oregon Scientific ATC2K
Tai nėra kažkoks didelis stebuklas ir tikrai ne pati geriausia nufilmuotos medžiagos kokybė, bet užtat didelis patogumas už labai nedidele - 100 eurų kainą, tad manau tikrai verta įsigyti tokį technologinį "žaisliuką"
Žinoma jei Jūsų "aktyvus laisvalaikis" = TV žiūrėjimas, tai gal... ir nereikia Bet jei užsiimate bent dalimi tų hobių kaip aš - šokinėjate parašiutu, laipiojate uolomis ar pastatais, žaidžiate airsoft`ą ir t.t. tuomet tokia kamerytė turėtu būti įrašyta "būtina įsigyti" sąrašo viršuje Nes tikrai labai juokinga dabar prisiminti situacijas, kai iššokęs iš lėktuvo ir įsitikinęs, kad viskas ok, paleidi sparno valdymo stropas... ir griebiesi ieškoti, įjungti ir kažką nufilmuoti su ant krūtinės parišta "muiline" 
Apverktinai nepatogu ir kvaila
O čia komplekte krūva visokių laikiklių, tad šia kamerą galima lengvai tvirtinti ant bet kokio šalmo, dviračio ar krosinio motociklo (ar motorolerio) vairo, su specialiu žiedu manau nesunkiai prisitvirtinsiu ant airsoft AEG ar tikro ginklo "bėgių" ir t.t. . Pritvirtinai ir pamiršai (aišku tik gerai būtų nepamiršti įjungti kai prasidės veiksmas ) - kur suki galva, ten filmuoja ir kamera. Daugiau niekuo rūpintis nereikia. Paprasta, patogu, nebrangu
Kiti jos pliusai - nedideli gabaritai ir mažas svoris. Maitinama 2x AA tipo elementais (ar akumuliatoriais). Video įrašinėja į paprastą SD kortelę (į 2GB SD atminties kortelę telpa 60 min vaizdo įrašo), .avi formatu, o tai didelis pliusas, kad nieko po to nereikia konvertuoti. Tiesiog iškėlei į kompiuteri ir galima pradėti montavimą
Taipogi šis "žaisliukas" atsparus (sąlyginai aišku) smūgiams ir net vandeniui (bent iki 3 metrų gylio rašo)! O tai aktualu norint pafilmuoti kokį "veiksmą" taktikoje per lietų ar plaukiant baidarėmis tarkim Meniu irgi paprastas ir aiškus, apie kameros įjungimą, video įrašo pradžią ar stabdymą pranešama aiškiais garsiniais signalais, tad nėra būtina nusiimti šalmo, norint įjungti ar sustabdyti įrašą.
Minusai? Žinoma ne įtin gera vaizdo kokybė (garso - dar prastesnė ) na bet ko norėti iš tokių gabaritų ir tuo labiau kainos kameros?! Nei čia kokio fokusavimo ar dar kokių funkcijų yra - lešis fiksuotas ir viskas, o vaizdas tai keičiasi greitai, ypač aktyvioje veikloje, tad vaizdas nemažai "plaukioja", yra tamsokas ir kartais trūksta kontrastų. Bet tai tikrai geriau nei nieko nenufilmuoti, kai kartais pagal situacija tiesiog abi rankos užimtos (kabant ant virvės 30 metrų virš žemės, žemyn galva tarkim, tai ne iki muilinės dar laikymo ir filmavimo ).
Pora pavyzdinių filmukų iš YouTube - be montažo, tiesiog testai kaip ši kamera filmuoja ore ar vandenyje :
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/veiksmo_kamera_-_oregon_scientific_atc2k
Kūčių vakarą bataliono (lenkų - ukrainiečių) lygmeniu buvo suorganizuota šventinė vakarienė į kurią pakvietė ir mus. Nors malda ir palinkėjimai buvo lenkų kalba, bet ne tai esmė Visi susivienijo po vienu stogu, prie bendro stalo. Kas su šypsena ir palinkėjimai kitiems, kas su savo mintimis apie namus ir artimuosius, bet svarbu kad visiems buvo šilta ir gera. O už vis geriausia - kelių rūšių silkė, mišrainės, koldūnai!!! Ech kaip buvo skanu! Kaip mes pasiilgę tokio maisto Amerikiečių valgykla maitina gerai, bet tai vis tik ne tas, mums įprastas, maistas...
O po lenkų vaišių susirinkome viename iš mūsų būrio kambarių, kur buvo suruoštas kuklesnis, bet toks nuoširdus stalas! Kas ką "sutaupė" iš valgyklos kokios mišrainės, ką nupirkt sugebėjom, kas tiesiog buvo sukurta "iš nieko", na žinote kaip būna, kai nori, tai sugebi Nealkoholinis raudonas vynas ir toks pats alus - ne bėda. Juk šventinę nuotaiką sukuria ne alkoholis toli gražu Svarbiausia - draugai ir kolegos
Vakare kaip tyčia labai gražiai prisnigo. Kai kam iš mūsų teko Kalėdų išvakarėse išvažiuoti į tarnybą pasienyje Bet tai nieko, juk visuomet kažkas budi, kad kiti galėtų švęsti ir / ar linksmintis - medikai, gaisrininkai, policininkai, kariai...
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/kucios_ir_kaledos_kosove
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/celine_dion_-_happy_christmas
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/lr_prezidento_vadamkaus_sveikinimas_lietuvai
Nė valanda nepraėjo po to kai gavome puikią Kalėdinę dovaną - palinkėjimus tiesiogiai iš... Lietuvos respublikos Prezidento Valdo Adamkaus, kariuomenės vado generolo leitenanto Valdo Tutkaus ir krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lūpų!
Ech... tokia galimybė ir atsakomybė užmegzti ir palaikyti vaizdo konferenciją su Prezidentūra pasitaiko toli gražu ne kiekvienam ir ne kas diena! O svarbiausia, kad viskas praėjo itin sklandžiai, nes net paprastai bendraujant su namiškiais, būna trūksta interneto kanalo pralaidumo, todėl ima trukinti garsas ar vėluoti vaizdas... o čia kaip tyčia viskas buvo puiku ir stabilu, gera transliacijos kokybė, nors telekonferencija vyko lygiagrečiai ir su Afganistane (Goro provincijoje ir Kandahare) tarnaujančiais mūsų kolegomis
Visus galėjusius dalyvauti (gaila, bet nemaža mūsų KFOR-19 būrio dalis atostogose arba tarnyboje / po tarnybos ilsėjosi ir t.t.) būrio karius labai pradžiugino ir pakylėjo tokia puiki kariuomenės Jungtinio štabo ir Prezidentūros iniciatyva ir dovana. Ačiū labai už tai!
Ir oficialus Prezidento spaudos tarnybos pranešimas dar po valandos:
Prezidentas pasveikino tarptautinėse taikos palaikymo misijose tarnaujančius Lietuvos karius
Antradienis, 2008 gruodžio 23 d. (Vilnius).
Šiandien Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dalyvavo tiesioginiame vaizdo tilte su šalies kariais, tarnaujančiais tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Šalies vadovas domėjosi karių tarnybos sąlygomis, pasveikino juos artėjančių Kalėdų švenčių ir Naujųjų metų proga.
„Šventų Kalėdų išvakarėse daugelis žmonių grįžta į savo namus, pas savo artimuosius. Tikiu, kad prie Kūčių stalo Jūsų artimieji mintyse bus su Jumis. Kalėdų šventes ženklina ne tik Tikėjimo, Meilės ir Vilties, bet ir artimųjų ilgesio ženklai. Tai Jūsų – toli nuo Lietuvos esančių karių – gyvenimo kasdienybė“, - sakė Prezidentas.
Valstybės vadovas pabrėžė, kad Lietuvos žmonės širdyse yra kartu su savo kariais ir didžiuojasi Jų atliekama tarnyba.
„Šioje gražiausioje metų dvasinėje šviesoje nuoširdžiai sveikinu visus šalies karius, kurie vykdo jiems patikėtas misijas toli nuo Lietuvos. Linkiu visa ko geriausio ir kad greičiau ateitų diena, kai Tėvynėje galėsite pasveikinti savo artimuosius“, - sakė Prezidentas V. Adamkus.
Lietuvos vadovas linkėjo kariams būti tvirtais ir drąsiais – tokiais, kokius Juos vertina tarnybos draugai ir kaip apie Juos kalba tarptautinių misijų partneriai.
Šiuo metu tarptautinėse operacijose Centrinės ir Pietų Azijos, Persijos įlankos, Balkanų ir Pietų Kaukazo regionuose dalyvauja apie 200 Lietuvos karių. Afganistane šiuo metu tarnybą atlieka apie 150 karių ir 4 valstybės tarnautojai bei pareigūnai iš Lietuvos.
Prezidento spaudos tarnyba
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/teletiltas_su_lr_prezidentura
Per ateinančius trejus metus Rusijos kariškiai įsigis daugiau nei 70 strateginių branduolinių balistinių raketų, naujienų agentūra „Interfax“ pirmadienį citavo Karinio pramoninio komiteto vicepirmininko žodžius.
„Per ateinančius trejus metus bus nupirkta ir perduota kariuomenei daugiau nei 70 strateginių raketų, daugiau nei 30 artimojo nuotolio raketų „Iskander“, taip pat raketinių greitintuvų ir lėktuvų“, – nurodė Vladislavas Putilinas, kurio žinyba vadovauja Rusijos ginklų pramonei.
Jis pridūrė, kad kariuomenė taip pat įsigis 48 karo lėktuvus, šešis žvalgybinius nepilotuojamuosius orlaivius, daugiau nei 60 karo sraigtasparnių, 14 karo laivų ir beveik 300 tankų.
Pasak V.Putilino, Rusijos ginkluotės užsakymai 2009–2011 metais sieks beveik 4 trilijonus rublių (apie 350 mlrd. litų).
Praeitą savaitę Rusija paskelbė, kad gruodžio 24 dieną šalies arsenalą papildys naujos raketos, galinčios nuskrieti 10 tūkst. kilometrų.
Rusijos kariškiai siekia pamažu atsisakyti Sovietų Sąjungoje sukurtų strateginių tarpžemyninių balistinių raketų, tokių kaip UR-100N, pagal NATO klasifikaciją vadinama „Stiletto“. Jas pakeis nauji ginklai, o šalies ginkluotosios pajėgos taps dinamiškesnės.
Praėjusią savaitę vienas Rusijos generolas sakė, kad Maskva pasiruošusi atsisakyt branduolinių raketų arsenalo esminio atnaujinimo planų, jeigu JAV nedislokuos Europoje prieštaringai vertinamo priešraketinės gynybos skydo.
JAV prezidento George'o W.Busho inicijuotus planus pastatyti radiolokatorių stotį Čekijoje ir dislokuoti priešraketines raketas Lenkijoje Maskva laiko tiesiogine grėsme savo nacionaliniam saugumui.
Tačiau JAV tvirtina, jog priešraketinės gynybos skydas nukreiptas ne prieš Rusiją, o skirtas apsisaugoti nuo „piktadarių valstybių“, tokių kaip Iranas.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/rusijos_pajegoms__nauja_ginkluote_ir_technika
Laikraštis „The Times“ pranešė gavęs žinių, kad NATO kariams sunkvežimiais gabenamus ginklų krovinius saugo priešų – Talibano atstovų – konvojai. Be abejo, šis„stogas“ – ne už dyką: Vakarai neoficialiai talibams moka „otkatą“.
,,The Times” žurnalistas Tomas Coghlanas, daug rašantis apie Afganistaną, pranešė, jog tik tokiu būdu NATO karius saugiai pasiekia ginklai. Paradoksas: talibai už neoficialiai Vakarų mokamus kyšius leidžia į Afganistaną įvežti ginklus savo priešams, kad šie žudytų saviškius.
Įdomiausia tai, kad Vakarų karių bazės ginklais, kuru ir kitais reikalingais dalykais aprūpinami tarptautinių kompanijų. Tačiau, kadangi krovinius gabenti tenka iš Pakistano uostamiesčio Karačio, gabenimo verslui tarpininkauja vietinės sunkvežimių kompanijos. Šios, kad įveiktų itin pavojingus kelius į pietus nuo Kabulo, yra saugomi ginkluotų afganistaniečių.
Apsaugą, kaip išsiaiškino „The Times“ žurnalistas, už milijonus svarų sterlingų (kurių dalis – iš Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojų kišenės), garantuoja Talibanas.
Šią žinią patvirtino kelios užsienio kompanijos tiekėjos. Tiesa, niekas nepanoro, jog būtų skelbiami jų tikrieji vardai, tačiau šių kompanijų atstovai prisipažino, kad 25 procentai pinigų auž krovinio gabenimo apsaugą yra vadinamasis „otkatas“ (kyšis) Talibanui.
Kodėl taip vyksta? Pinigai talibams reikalingi, o vakariečių pajėgoms reikia didžiulių kiekių kuro, ginklų. Vien pagrindinei britų bazei Camp Bastion Helmando provincijoje per savaitę prireikia daugiau kaip milijono litrų dizelinio ir aviacinio kuro. Afganistane – daugiau kaip 70 tūkstančių svetimų šalių karių, kuriems reikia maisto ir įrangos, didžioji dalis jos gabenama keliais. Be to, kitais metais į Afganistaną JAV ketina siųsti dar bent 20 tūkstančių karių.
Vienintelis kelias, vedantis į NATO bazes, eina per Pakistaną ir Talibano kontroliuojamas Afganistano vietoves.
Paprastai už sunkvežimį apsaugą garantuojanti afganistaniečių kompanija reikalauja 1000 JAV dolerių. Konvojuose būna 50-100 sunkvežimių. Vadinasi, iš vieno konvojaus talibai gauna ne mažiau kaip 10-20 tūkstančių dolerių pelno. Jei Talibanui pinigai nesumokami, konvojai užpuolami ir apiplėšiami (neseniai tokių atvejų pasitaikė).
Talibai tokį pasipelnymo šaltinį surado maždaug prieš metus. Pasak „The Times“ žurnalisto, šiemet kelyje į Kandaharą beveik kasdien užpuolami sunkvežimiai, kuriuose esantis krovinys skirtas NATO kariams. Štai, pavyzdžiui, birželio 24-ąją talibai sunaikino 50 sunkvežimių konvojų. Septyniems vairuotojams buvo nukirstos galvos, kurios po to mėtėsi pakelėje.
Tiesa, Talibanas nėra vienintelis vakariečių konvojų „stogas“ – kyšius tenka mokėti ir policijai, valdininkams, vagims, plėšikams. Apie tai žinoma ir Afganistano Vyriausybėje.
NATO pajėgų Afganistane atstovas spaudai Jamesas Gateris teigia, jog pajėgos yra sudariusios sutartis su komercinėmis firmomis, todėl tai esąs jų reikalas, kaip krovinys patenkąs į Afganistaną.
Kol kas tik viena vakariečių kompanija – Šveicarijoje įsikūrusi „Supreme Global Solutions“– prisipažino gabenanti krovinius Afganistane. Kitos kompanijos tyli.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/nato_stogas__talibai
Nors aš asmeniškai nelabai suprantu už ką - juk parašė tikrai puikiai ir pagiriančiai apie mūsų SOF, sukėlė nemažai susidomėjimo ir aplodismentų Visi normalūs žmonės tą palyginimą su "Borat`u" priėmė normaliai kaip paprastą juokelį. Atsipalaidavusiems ir pažangaus mąstymo amerikiečiams taip pajuokauti - nieko tokio. O kažkokiems užsiangažavusiems, susisukusiems savo pagiežoje lietuviams "komentatoriams" kažkas pasirodė ne taip ir iš to skandalą pabandė kelti... vaje vaje...
Tad perspausdinu ir naują straipsniuką. Bet labiau patariu skaitantiems angliškai paskaityti originalų autoriaus "atsiprašymą" - http://www.michaelyon-online.com/letter-to-commander-of-lithuanian-special-forces.htm ir tuo labiau - amerikiečių komentarus po juo. Miela malonų O čia "nacionalizuota", tai yra daugeliu atvejų runkelių (nesuprantančių jumoro ir nesugebančių mąstyti "out of box") protui išversta versija...:
Šmaikščiai Lietuvos specialiąsias pajėgas “Aitvaras” Afganistane savo tinklaraštyje aprašęs Amerikos žurnalistas Michaelis Yonas, pavadinęs mūsų karius “apsiginklavusia Borato versija”, nusprendė viešai atsiprašyti “Aitvaro” vado ir visų Lietuvos gyventojų.
“Žodžiai, kuriuos parašiau apie Lietuvos Specialiąsias pajėgas, turėjo būti suprasti kaip didžiausias pagyrimas. Tačiau aš suprantu, kad šie žodžiai buvo itin klaidingai interpretuojami Lietuvoje”, - rašo laiške žurnalistas.
Anot jo, daugybė JAV karių susisiekė su juo asmeniškai, kad apgintų Lietuvos karius.
“Mano ištikimi skaitytojai suvokia, kad Lietuvos specialiųjų pajėgų palyginimas su “apsiginklavusio Borato versija” buvo tiesiog draugiškas šaržas. Aš net nesuvokiau, kad tiek Lietuvos skaitytojų skaitė mano pranešimą, ir kaip šie trys žodžiai gali įžeisti, tuo tarpu likusia pasakojimo dalimi aiškiai siekiau ypatingai pagirti Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgas”, - tikina amerikietis.
“Tad rašau šį atsiprašymą Lietuvos skaitytojams ir Jums (“Aitvaro” vadui – red.) ne tiek dėl reakcijos iš jūsų pusės, bet ir tam, kad nuraminčiau susirūpinusius amerikiečių karius, kurie iš tiesų jaučia pagarbą Lietuvos specialiosioms pajėgoms. Mūsų kariai žavisi Lietuvos karių drąsa, kompetencija bei pasiryžimu susidoroti su teroristais. Taip pat kariai nenori trijų žodžių iš rašytojo, kuris pakenktų jų santykiams su Jūsų Specialiosiomis pajėgomis. Vienas iš aukščiausio rango JAV karininkų susisiekė su manimi šį rytą, sakydamas apie jus: “bet kuriam amerikiečiui vadui ir kariui būtų pasididžiavimas tarnauti kartu bet kokiomis sąlygomis”, - rašoma žurnalisto laiške.
“JAV jaučia pagarbą Lietuvai. Amerikiečiai kariai skundžiasi tik dėl vieno dalyko: tokių Lietuvos karių galėtų būti daugiau!” – nesiliavo šmaikštauti M.Yonas.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus teigia, jog karo žurnalisto M.Yono publikacija buvo „šiek tiek pasiklydusi lietuviškame vertime“ ir keletas publikacijos žodžių sukėlė skaitytojų nesusipratimų dėl kultūrinio skirtumo.
„Ne visi skaitytojai ir komentuotojai Lietuvoje suprato amerikiečio geranorišką šaržavimą. Išties, M.Yonui galime tik padėkoti už dėmesį sunkią ir pavojingą misiją atliekantiems „aitvarams“, – sakė V. Tutkus.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ atlieka antiteroristinę misiją Afganistano pietiniame regione, NATO vadovaujamose Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose (International Security Assistance Force, ISAF). Nuo 2007 liepos misijoje pasikeitė keturi eskadronai. Misija bus tęsiama pavasarį.
Ir dar šiek tiek gerų komentarų, kai kuriuose blog`uose sekusių originalų straipsnį anglų kalba
This completely made my (Lithuanian) wife's day. She is so proud of her countrymen.
Little Lord Fauntelroy
They tore down a statue of Lenin, and replaced it with a statue of Frank Zappa. Seems like a decent place.
JP
I've always wanted to go overseas. Now, I have a place to go.
"a weaponized version of Borat"
I love that!
Yes, any country that goes from Lenin to Zappa in a single revolution is MY KIND OF PLACE!
Lithuanians kick ass.
Hucbald
I'm married to a wonderful Lithuanian woman and will travel there in May, 2009. Every Lithuanian soldier I see, will surely get a handshake, a drink of his choice, and words of praise from me.
(Kas bus, nebus bet Lietuvis nesparazus) Long live the great nation of Lithuania. These are the words from me, an American. Visa gero!
Danielius Collard
After second world war lithuania soldiers was fight USSR soldier until 1956 years. Beattle was lithuanian 100 people NKVD soldier was about 2000 people , and about 90 % beattle wins lithuania soldiers 15 century beattle against germany and england ordian soldiers.Was stoped Mongolian invasion i Europe , but LITHUANIA is to small country but soldier is a breave hart.
My grand father was lithuania soldier
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/karo_zurnalistas_nusprende_atsiprasyti
Wallpaper`is ir kelios foto iš fotosesijos pristatant naują komandos narių aprangą ir ekipuotę:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/swatlt
Įdomų kada mūsų valdžia susiprotės iki to?? Tarkim net Latvijoje pirmakursiams studentams vyriausybė dovanoja po nešiojamąjį kompiuterį, nes supranta, kad investicijos į jauną ir ypač į jo protą, galimybes sugrįš šimteriopai Tik ne pas mus...
Barackas Obama neseniai paskelbė grandiozišką planą – kaip atsaką ekonominei krizei, jis siūlo plėsti JAV interneto infrastruktūrą. Tobulinti interneto ryšį – ypač protinga mintis, mat tai padarius, plistų žinios, skatintųsi verslumas ir šalis taptų konkurencingesne pasaulinėje rinkoje.
JAV ilgai buvo pasaulio technologijų lyderė, tačiau internete ji smarkiai atsilieka. Šiuo metu šalis yra penkiolikta pagal greitaeigių interneto prieigų skaičių. Obamos plano esmė – JAV piliečiams suteikti pigią ir greitą interneto prieigą.
Barackas Obama, pasižymėjęs tuo, kad internetu surinko didžiąją dalį savo kampanijos lėšų ir rinkėjų, dar kampanijos metu kalbėjo apie interneto galią pagerinti JAV piliečių gyvenimo kokybę. Jis teigė, kad internetas galėtų sumažinti sveikatos apsaugos išlaidas, sukurti darbo vietas ir leisti piliečiams efektyviau dalyvauti valstybės valdyme.
Obama teigia, kad sieks kiekvienam vaikui užtikrinti galimybę prisijungti prie interneto – mat vaikai, pakliuvę į ne tą skaitmeninio skilimo pusę, lieka be galimybės šviestis ir konkuruoti dėl gerai apmokamų darbų.
JAV prezidentas taip pat pasisako už „tinko neutralumą“, principą, teigiantį, kad interneto paslaugos tiekėjai neturėtų diskriminuoti vienokios ar kitokios informacijos. Anot jo, „tinklo neutralumas“ – būtinas, kad IPT neblokuotų jiems nepalankaus turinio ir nedarytų nuolaidų didžiosioms technologijų kompanijoms, taip naikindami mažąsias ir stabdydami inovacijas.
Obamai teks smarkiai padirbėti su kongresu – ir pakovoti su korporacijų lobistais – kad pasiektų kai kuriuos iš šių tikslų, tačiau kai kuriuos jis gali pasiekti ir pats. Paskyręs tinkamus žmones į federalinę ryšių komisiją, jis turėtų įtvirtinti „tinklo neutralumą“.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/obama_internetas__prioritetas
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/hummer
Nuostabus jausmas kažkam suteikti džiaugsmą. Dar nuostabesnis, kai tas džiaugsmas trykšta iš vaikų akių ir lūpų. Tokią galimybę dalintis dovanomis ir džiaugsmu turėjome lygiai prieš savaitę, kai lankėme vieną atsakomybės rajono pradinukų mokyklą! Iš bazės nusivežėme pati tikriausią iš tikrų Kalėdų senelį, o vaikučiai labai paprasti, iš šiek tiek atokaus kaimo, tad apie tokį Stebuklą buvo tik girdėję arba geriausiu atveju per TV matę (o ir kraštas čia musulmoniškas, tad nešvenčia jie Kalėdų taip kaip mes), tad jų akys iš pradžių plėtėsi iš nuostabos, ore buv juntamas susivaržymas ir kuklumas, bet po truputi žiburėlis įsibėgėjo ir visiems tapo labai linksma
Įteikėme dovanas, pagrojome ir pašokome su vaikučiais, jie savo ruožtu užniurkė Kalėdų senelį ir t.t. Žodžiu tai tikrai kol kas geriausiai pavykęs mūsų būrio socialinis projektas, o besąlygiškas ir paprastas, todėl labai brangus vaikų džiaugsmas ir dėkingumas - geriausia atgalinė dovana mums
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/dovanojome_kaledas_pradinukams
Aptikau ir užpildžiau čia tokį vieną testą. Rezultatai pakankamai įdomūs Jei susidomėsite, galite išbandyti ir Jūs - DarniPora.lt
Atlikto testo rezultatai.
> Esi nuotykių trokštanti asmenybė, turinti neribotą vaizduotę. Tavo mąstymas siekia kosmoso platybes. Įžvelgi grožį net ir atšiauriausioje aplinkoje. Tavo požiūris į meną neįprastas. Tau patinka į dalykus kaskart žvelgti iš naujos perspektyvos. Tau patinka atsipalaiduoti ir atsijungti nuo kasdienybės, skambant pamėgtai muzikai. Melodija nuneša tave toli toli…
> Esi fiziškai aktyvus ir labai mėgsti keliauti. Šviesi galva bei sveikas kūnas tau padeda būti pasirengus visiems gyvenimo išbandymams. Tau patinka atsiriboti nuo aplinkos ir pasinerti į savo pasaulį. Esi mąslus, išsilavinęs, kūrybingas ir turintis lakią vaizduotę žmogus. Tau patinka žvelgti į gyvenimą iš neįprastos perspektyvos. Atostogaujant tau patinka atsidurti visiškai kitokiame pasaulyje. Tai tavo galimybė išbandyti tai, kam kasdieniame gyvenime nelieka laiko. Kas tave atstumia? Išprotėjusio pasaulio tuštybė. Tau patinka natūralus, o ne plastikos chirurgų sukurtas grožis.
> Mėgsti aštrius pojūčius ir venomis srūvantį adrenaliną. Niekas tavęs neprivers užsisėdėti vietoje ir atsisakyti naujų patirčių. Tau patinka saldūs gėrimai, vaisvandeniai, nepaisant to, jog tai ne pats sveikiausias pasirinkimas… Tavo ekspresyviai šiuolaikiškai asmenybei reikalinga gana prabangi ir rafinuota aplinka, padedanti išreikšti save.
> Draugystė tau reiškia būti visada pasiruošus ištiesti draugui pagalbos ranką. Taip gera žinoti, kad pasaulyje yra bent keli ypatingi žmonės, kuriais visada gali pasitikėti. Laisvė tau – tai galimybė savarankiškai pasirinkti gyvenimo kryptį. Tau patiktų tiesiog išplaukti į jūros platybes neatrastų horizontų link...
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/asmenybes_testas_pazink_save_per_paveikslelius
Taip įsivaizduoju GERAS atostogas Nors sako negalima išplepėti planų, nes jie ima ir sugriūna, bet kai aš absoliučiai neprietaringas, tai man tai negalioja O kadangi viskas taip šauniai susidėlioja tai negaliu nepasidžiaugti viešai
Praktiškai gruodžio 31 d. paryčiui tik parskrendam į Lietuvą, tad galvojau kad nelabai ką ir priplanuosiu dėl Naujų metų sutikimo, bet netikėtai pažįstami pasiūlė / pakvietė sutikti naujuosius... dvare! Ta Idėja mudu su drauge iškart užvaldė - na žinote kaip būna, tiesiog žinai kad tai yra TAI ir viskas Vis tik jos šeimos rate Vilniuje ar su mano draugais kur Kaune pvz tai dažnai esame sutikę Naujuosius, o čia kažkas išskirtinio - kaip tik tai ko mums reikia Naujųjų sutikimas ir nakvynė tikrame Radvilų giminės dvare - tai šis tas išskirtinio, tad nevalai praleisti progos O čia info jei ir dar kas susidomėtumėte pasiūlymu:
Po naujųjų sutikimo pora dienų apsitvarkyti reikalus ir pasimatyti su 3 mėn. nematytais artimaisiais, o sausio 3-ią į tradicinį darbuotojų vakarėlį renkasi UAB "Baltijos arsenalas" parduotuvių "Armijai ir civiliams" personalas - kolegos ir draugai. Šiemet švęsime net 10-ąjį mūsų mylimos firmos jubiliejų, tad bus super!
Dar dienelė po firmos žiburėlio susiruošimui ir jau sausio 6 dienos paryčiui su drauge kelsime sparnus į Egiptą, kur mūsų laukia savaitė poilsio ir pramogų. Esminę kelionės dalį sudaro planai nardyt, nardyti ir dar kartą nardyti Piramidęs ir karalių slėnį teks atidėti kitam kartui O šį kartą norisi pasibaigti bent bazinį Open Water Diver (OWD) kursą ir panardyti, paplaukioti raudonojoje jūroje
Hope viskas bus ok ir taip kaip suplanuotai arba... taip kaip visad mums nutinka - dar geriau nei planuota
Tad ne už ilgo sulauksit reportažų iš kelių įdomių kelionių, o kol kas tarnyba tęsiasi savo vaga
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/atostogu_planai
Tai vieno gero amerikiečių žurnalisto žodžiai, tik iškraipyti verčiant į lietuvių kalbą ir kaip pas mūsų purvasklaidininkus priimta - perversti šiek tiek vaikantis populiarumo ir kažkokio skandalingumo
Tad palyginimui perkopijuosiu žemiau ir originalią versiją. Beje, skaitant apie mūsų vyrukus nemaišykit aprašomų "personažų" su mūsų PAG`o kariais Čia kalba apie spec. pajėgų eskadrono "Aitvaras" velnius, kuriems mokama už jų profesionalumą ir pasišventimą savo darbui, o ne už tai kaip atrodo Už tai kaip atrodo mokama bankų darbuotojams
Amerikiečių žurnalistas: „Lietuvių kariai Afganistane - apsiginklavusio Borato versija“
Lietuvių kariai Afganistane tampa gyvomis legendomis. Talibai jų bijo. Apie juos sklando įvairūs pasakojimai - vieni linksmi, kiti - apie pavojingus jų išsišokimus“, - taip internetiniame Afganistane tarnaujančių karių tinklapyje rašo JAV specialiųjų pajėgų veteranas, nepriklausomas reporteris Michaelis Yonas.
M.Yonas daugelį metų gyveno Irake kartu su JAV kariais, dabar jis bazuojasi Afganistane. Iš karštųjų taškų amerikietis rašo apie karą bei kasdienį karių ir vietinių gyvenimą: jis yra išleidęs ne vieną knygą apie Iraką, veda savo internetinį dienoraštį, fotografuoja. Šios dienos jo įrašas skamba taip: „Lithuania, F*ck Yeah!“.
Jis rašo, kad JAV ir Afganistano kariai atiduoda pagarbą lietuviams, kurie mėgsta iš talibų atimtais motoroleriais medžioti jų kovotojus. Amerikiečiai juokauja, kad lietuvių kariai - apsiginklavusio Borato versija. Po bazę jie slampinėja įsispyrę tik į šlepetes ir vienais apatiniais.
„Lietuviai atrodo kaip kalnų žmonės. Jie niekada nesiskuta, retai prausiasi ir dažnai apsivelka tik neperšaunamą liemenę ir užsimeta ginklus. Net marškinėlių, ir tų nedėvi“, - stebėjosi vienas JAV karys.
Pasak M.Yono, nors lietuviai amerikiečiams atrodo šiek tiek kvankštelėję, kariams iš JAV smagu, kad jie trinasi šalia. Esą lietuviams patinka kovoti, todėl amerikiečiai visuomet jais pasitikės, jei reikės užnugario. O tai reta, palyginti su kitomis NATO pajėgomis.
M.Yonas galvoja, kad prie tokio kario, kaip lietuvis, susiformavimo prisidėjo sovietinė okupacija: pusę amžiaus šalies kaklas buvo užspaustas sovietinio bato, o ši pirmoji laisvų karių karta žino, ko verta yra laisvė, ir kodėl už ją verta kovoti.
Amerikiečių reporteris sako, kad niekada nebuvęs Lietuvoje, bet dabar labai norėtų čia atvykti. „Jei kada sutiksi lietuvį veteraną, nupirk jam alaus“, - sako M.Yonas.
Ir originali publikacija:
Hell’s Angels — Lithuanian Style:
U.S. and Afghan soldiers in Zabul Province give high marks to the Lithuanian Special Forces, who like to ride these captured Taliban motorbikes to sneak up on, and chase Taliban fighters. The “LithSof” are on their way to becoming living legends: Both Afghans and Americans report that the Taliban are afraid of the Lithuanians. Stories about them are filled with dangerous escapades and humor.
Americans say that the Lithuanians are sort of a weaponized version of Borat, who think nothing of sauntering around a base in nothing but flip-flops and underwear. “They look like mountain men. They never shave, sometimes don’t bathe, and often roll out the gate wearing nothing but body armor and weapons. Not even a t-shirt,” an American soldier told me. The Lithuanians may be a little bit nuts, but the Americans love to have them around because Lithuanians love to fight, and when you need backup, you can count on them. That contrasts starkly with many of the NATO “partners.” Maybe when your country spends almost a half-century with the Soviet boot on its neck, its first generation of free soldiers know what freedom is worth — and that you sometimes have to fight for it.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/lietuviu_kariai_afganistane_-_apsiginklavusio_borato_versija
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/leonard_cohen_-_a_thousand_kisses_deep
Naujai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei teks neįmanoma misija – modernizuoti mūsų kariuomenę, neturint tai modernizacijai lėšų. Taip tvirtina buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas, gynybos ir užsienio politikos ekspertas Aleksandras Matonis. Anot jo, Krašto apsaugos ministerijai (KAM) dar gali tekti atsiskaityti teisėsaugai dėl atvejų, kai mūsų kariai Afganistane KAM nusamdytų bendrovių „pastangomis“ likdavo be šilumos, vandens ir elektros, spaudžiant 35 laipsnių šalčiui.
- Jums neseniai teko pabuvoti Afganistane ir darbuotis kartu su mūsų misijos kariais. Kas ten vyksta ir ką ten veikia mūsų kariai?
Rugpjūčio antroje pusėje grįžau iš Afganistano, kur beveik metus vadovavau Lietuvos diplomatinei atstovybei – Specialiajai misijai. Tai nedidelė diplomatinė atstovybė, atliekanti daugumą ambasados funkcijų, išskyrus konsulinę veiklą.
Be to, Lietuvos specialioji misija Afganistane koordinuoja vystomojo bendradarbiavimo pastangas Afganistano Goro provincijoje. Tuo požiūriu esame Lietuvos misijos Gore „civilinis sparnas“, tuo metu Provincijos atkūrimo grupė (PAG) – „karinis sparnas“.
Lietuvos kariai, sudarantys PAG branduolį, drauge su sąjungininkais iš Kroatijos, Danijos, JAV, Ukrainos, Gruzijos savo buvimu Gore siekia sudaryti saugias ir palankias sąlygas civilinių projektų įgyvendinimui. Tai nėra lengva, nes saugumo situaciją Goro provincijoje lemia ne Talibanas (kaip kitose Afganistano dalyse), o painus vietinės reikšmės vadukų, genčių lyderių, narkotikų ir ginklų kontrabandininkų bei korumpuotų vietos valdžios pareigūnų tinklas.
Klausiant tiesmukai, ar gali du šimtai karių užtikrinti saugumą dviejų trečdalių Lietuvos dydžio teritorijoje, atsakymas būtų akivaizdus – ne. Tačiau taip klausti nekorektiška, nes PAG kontingentas skirtas ne kariauti, o paremti Čagčarane ir kituose provincijos rajonų centruose esančias valdžios struktūras, surinkti informaciją apie provincijoje vykstančius saugumo, socialinius, ekonominius procesus. Atsižvelgiant į šią informaciją, vietos gyventojų poreikius, formuojama vystomojo bendradarbiavimo projektų politika.
Lietuvoje mažai kalbama ir apie kitą Lietuvos karių misiją Afganistane – nuo 2007 m. liepos Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ dalyvauja NATO kovinėse operacijose. „Aitvarai“ bazuojasi Kandahare, turi didelį atsakomybės rajoną Afganistano pietiniame regione, kur jiems skiriamos įvairios įslaptintos užduotys. Galima pasakyti tiek, kad jos rizikingos ir atsakingos, ir jų sėkmė lemia saugumo padėtį visame regione.
- Daug kas piktinasi: sovietmečiu siuntė žmones žūti į Afganistaną, dabar irgi siunčia. Ar tai pagrįsta analogija?
Visur stengiuosi atmesti šią analogiją kaip nepagrįstą. Sovietinė invazija į Afganistaną 1979-1989 metais, beje, kainavusi Lietuvai beveik šimto gyventojų gyvybes, buvo imperialistinis karas, kuriuo sovietai siekė išsaugoti sau lojalų režimą pietiniame imperijos pasienyje.
NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacija – sankcionuota Jungtinių Tautų. Be Aljanso narių, joje dalyvauja keliolika NATO nepriklausančių valstybių. Galbūt tarptautinės teisės požiūriu tai ir yra sankcionuota išorinė intervencija, bet jos tikslai skiriasi nuo sovietinės invazijos.
Tarptautinė bendruomenė siekia, kad pačių afganistaniečių sukurta valstybė „atsistotų ant kojų“. Kitaip nei įsivaizduojama, Afganistanui neprimetama santvarka ar griežtas valstybės valdymo modelis.
Žinoma, kiekvienoje ministerijoje dirba Vakarų konsultantai, siekiantys įdiegti efektyvų ir modernų valdymą. Bet nepamirškime, kad „vakarietiškos“ ir islamiškos demokratijos modeliai skiriasi. Vienas nedidelis, bet išraiškingas pavyzdys – Afganistano teisinė sistema pagrįsta tradicinės paprotinės teisės, islamo šariato ir modernios teisės simbioze. Keista, bet pirmosios instancijos teismai teisia „kaip tėvai ir Koranas moko“, o apeliaciniai teismai – jau pagal įstatymus.
- Ar vertėjo Amerikai imtis karo veiksmų prieš Talibaną? Juk, kaip sakoma, afganų niekam nepavyksta įveikti. Ar NATO neįklimpo, kaip ir SSRS?
Talibanas, atsiradęs vos prieš trylika-keturiolika metų, nėra ir nebuvo susijęs su Afganistano ar jo tautų šaknimis. Talibų judėjimas buvo ilgamečio pilietinio karo ir suirutės, neteisybės ir neteisingumo nulemtas. Maža to, jį rėmė Pakistano specialiosios tarnybos.
Pasibalnoję grynuolišką vahabitizmo ideologiją, talibų lyderiai nepaprastai nuožmiai kovojo su Afganistano žmones engusiais karo vadais ir korumpuotais valdininkais, savo kontroliuojamose teritorijose įvesdami drakoniškus įstatymus, prasilenkiančius net su kraštutinėmis islamo nuostatomis.
Asmeniškai sutikau daugybę žmonių, kurie ilgisi tvarkos ir saugumo „kaip prie talibų“, bet tuo pat metu purtosi, prisimindami talibų terorą ir absurdiškus įstatymus. Apie talibus rekomenduočiau pasiskaityti nuostabioje pakistaniečio žurnalisto Ahmedo Rashido knygoje „Taliban“, jaunos moters Latifa parašytoje „My Forbidden Face“, ir žinoma, norvegės Asne Seierstad - "The Bookseller of Kabul". Labai lengvai skaitomi, informatyvūs ir, beje, tikroviški kūriniai. Daugeliui oponuojančių grupuočių primetama talibų etiketė. Tačiau Afganistano valdžios ir NATO ginkluotų oponentų gretos – itin margos.
Tikrasis, „idėjinis“ Talibanas – smarkiai nukraujavęs ir išblaškytas, daugelyje provincijų egzistuoja savosios talibų atmainos, su „al Qaeda“ afilijuotos grupės, o kur dar gausybė ginkluotų grupių, dėl įvairių motyvų kovojančių prieš Hamido Karzai valdžią, narkotikų augintojų ir prekiautojų nusikalstamos grupės, kitos organizuoto nusikalstamumo grupės, savo tikslų siekiančios smurtinėmis priemonėmis. Itin pavojingi ir efektyvūs – profesionalūs ir patyrę kovotojai iš užsienio, kartais kovojantys už pinigus, o kartais – iš idėjos.
- Kokios tolesnės Afganistano ir NATO pajėgų jame perspektyvos? JAV parėmė afganus ginklais kovoje prieš sovietų armiją, bet nepadėjo kurti taikaus gyvenimo, kai SSRS kariai pasitraukė. Gal ir dabar Vakarai nusispjaus?
NATO misija Afganistane – ilgalaikė. Britai įvardija penkiasdešimties metų laiką. Gal trumpiau. Pasitraukti iš Afganistano bus įmanoma tik tuomet, kai šios šalies kariuomenė ir saugumo pajėgos bus pajėgios kontroliuoti teritoriją.
Viena esminių kartelių – radikalus gyvenimo kokybės ir valstybės valdymo pagerėjimas, veikiančios valstybės sukūrimas. Legalios ekonomikos lygis turi keleriopai viršyti nelegalią, pagrįstą aguonų auginimu ir opiatų gamyba. Turi atsirasti arba būti atkurtos ištisos ūkio šakos – žemdirbystė, kalnakasyba, pramonė, energetika.
Dar viena priežastis, kodėl NATO negali išeiti iš Afganistano be sėkmės – ši operacija lems Aljanso patikimumą. Pasaulyje yra nemažai konkrečių valstybių ir ekonominių jėgų, laukiančių, kad Aljansas susikompromituotų. Taigi Vakarai „nenusispjaus“ tikrai.
- Ko verta Lietuvos kariuomenė? Ar ji padarė Jums gerą įspūdį Afganistane?
Esu Lietuvos kariuomenės tvirtas šalininkas. Gerbiu jos tūkstantmetę tradiciją. Ištisus metus Afganistane stengiausi kiekviena galima proga būti šalia karių. Susumavau laiką, praleistą PAG: išeina daugiau kaip penki mėnesiai. Mūsų būstinėje Kabule taip pat kasdien lankydavosi Lietuvos kariai.
Manau, kad kariuomenė ir civiliai yra neatskiriami ir vieni kitus turi remti. Kas kita, kad kariuomenė yra mūsų visuomenės atspindys. Tikroviškas. Tad įvairių žmonių galima sutikti, kaip ir bet kurioje kitoje institucijoje ar ministerijoje.
Galėčiau išvardyti dešimtis karių, palikusių gilų įspūdį dėl savo profesionalumo, pasirengimo, asmeninių savybių. Natūralu, kad esama ir silpnų grandžių. Blogai, jei jos atsiskleidžia tik krizių metu.
Jau nebe paslaptis, kad egzistuoja rimtų aprūpinimo ir PAG stovyklos palaikymo problemų. Sąjungininkais gali pasitikėti labiau nei kai kuriais nacionaliniais pajėgumais. Didžiausias pastarųjų pusantrų metų nusivylimas – bandymas pastatyti ir įrengti stovyklą lietuviškų bendrovių rankomis.
- Kaip tos bendrovės atsirado ir kodėl netenkino jų paslaugos?
PAG stovyklos įrengimo aplinkybių nekomentuosiu, tegu KAM atsiskaito – Valstybės kontrolei, o gal prokurorams. Pernykštė situacija, kai kariai, esant 35 laipsnių speigui, šalo neapšiltintuose barakuose be elektros ir vandens, buvo paprasčiausiai nepadori.
- Ką manote apie lietuvių kovinę dvasią? Ar nesame tauta, kurios kariai galvoja ne tiek apie garbę, pareigą ir pasiaukojimą, kiek apie buitį ir asmeninę naudą?
Esu vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriam teko iš arti pamatyti Specialiųjų operacijų pajėgų karius ir jų darbą. Girdėjau amerikiečių, britų, australų, lenkų specialiųjų pajėgų karininkų (šios valstybės turi neginčijamai geras specialiąsias pajėgas) nuomonių apie „Aitvaro“ kovinę dvasią, veiklą ir jos rezultatus. Gaila, kad šie duomenys yra neskelbtini – pakaktų medžiagos ir holivudiniam filmui, ir enciklopedijoms, ir istorijos vadovėliams.
Iš arti mačiau ir trijų PAG pamainų karius. Dešimtys jų jau ne sykį „praėję“ ir Iraką, ir Afganistaną. Po tragiškos mūsų kario žūties praėjusią gegužę visi patyrė šoką. Kaip žinote, keli palūžo ir grįžo. Kiti liko. Kai praėjus kelioms savaitėms po minėtojo incidento mūsų patrulis naktį buvo užpultas kalnuose, užpuolikai gavo atsaką, kurio nesitikėjo – priešo pozicijose telkšojo daug kraujo. Nuo to laiko iš pasalų į mūsiškius nebešaudo. Dėl tariamos asmeninės naudos – neskaičiuokime krauju ir prakaitu uždirbamų pinigų, beje, ne per didžiausių. Vienas žinomas Vakarų valstybės generolas parašė savo knygoje, kad karys ir visuomenė pasirašo kontraktą. Iš savo pusės karys moka krauju ir artimųjų patiriamu skausmu. Visuomenė mažų mažiausia privalo atsilyginti pagarba ir teisingu atlyginimu.
Vykdami į misiją, kariai atima milžinišką dalį gyvenimo kokybės iš savo brangiausių žmonių. Ar pamatuojamas pinigais artimųjų ilgesys, nuolatinė įtampa, krūpčiojimas dėl vėlai vakare suskambėjusio telefono?
- Kai tik atsitinka kas nors truputį panašaus į karą, Lietuvos viešojoje erdvėje tuoj imama aimanuoti, kad ten, kur šaudo, neturi būti mūsų karių. Mat, pavojinga. Kas tai per mentalitetas ir požiūris į kariuomenės misiją?
Tai liguistas ir iš esmės neteisingas požiūris, iš dalies nulemtas ir mūsų politikų klaidų. Ką mes girdėjome pastaruosius trejus metus iš ministrų ir kitų aukštas pareigas einančių asmenų? Kad misija Afganistane nepavojinga, kad Goro provincija rami? Galiausia net ir kariai į šią misiją pradėjo važiuoti lyg į skautų stovyklą.
Goro provincija niekada nebuvo saugi. Joje nėra talibų – taip. Bet gausu kitokių pavojų, kuriuos nuvertinti neatsakinga. Jei Goro provincija būtų saugi, PAG kontingentą turėtų sudaryti ne kariai, o pusantro šimto civilių ir keli policininkai.
Karys duoda priesaiką tarnauti Tėvynei net ir savo gyvybės kaina. Visuomenė turi tai suprasti. Pasakysiu žiaurią tiesą – Afganistane gali žūti ir daugiau mūsų karių. Tai visuomet bus tragedija, kuri, viliuosi, niekada nevirs statistika. Mūsų valstybės atsakomybė – geru aprūpinimu, parengimu, ginkluote sumažinti kario žūties riziką ir pasirūpinti karių šeimomis.
- Kaip vertinate krašto pasaugos sistemos reformą? Ar Lietuva gali ramiai gyventi turėdama vien profesionalią kariuomenę?
Esu transformacijos šalininkas. Šis po NATO viršūnių susitikimo Prahoje pradėtas procesas – objektyvi Aljanso karinė būtinybė. Kita vertus, kariuomenės transformacijos planams Lietuvoje politikai užmovė apynasrį. Turiu galvoje nuolat mažėjantį krašto apsaugos finansavimą.
Šiuo metu transformacijos negalime laikyti baigta, nes neįgyvendinti keli esminiai jos elementai. Vienas svarbiausių – kariuomenės modernizavimas. Ministrės Rasos Juknevičienės laukia „neįmanoma misija“ – modernizuoti kariuomenę neturint tam lėšų.
Dėl kelerius metus įvairių valdančiųjų daugumų ir mažumų vykdytų politinių žaidimų krašto apsaugos finansavimas grįžo prie embrioninės būklės, kai sukeliamas rimtas pavojus nacionaliniam saugumui. Šis pavojus ne ką mažesnis nei užsienio valstybių ardomoji veikla ar energetinė priklausomybė.
Beje, dešinioji opozicija, prieš aštuonerius metus inicijavusi išlaidų gynybai didinimą, turi dalintis atsakomybe dėl problemos – ji „sarginio šuns“ vaidmens neatliko.
Nerasite valstybės, kur, be profesionalios kariuomenės, nėra deramo aktyviojo rezervo. Galime tai vadinti nacionaline gvardija ar kaip kitaip. Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) mažinimas – manau, vienas skaudžiausių mūsų gynybai veiksmų.
Tačiau, užuot kaltinę transformacijos iniciatorius, politikai turi prisiimti atsakomybę sau – KASP sumažinimą lėmė lėšų trūkumas, o ne noras panaikinti savanorius ar sugriauti teritorinės gynybos fundamentinius principus. Mūsų kišenė tuščia, ir valstybė gali sau leisti tik nedidelę mobilią kariuomenę ir nedidelį rezervą. Mano, kaip „vanago“, didžiausia svajonė – moderni, galinga kariuomenė, bet kartu „ir po karį už medžio“.
- Profesionalios kariuomenės atotrūkis nuo pilietinės visuomenės – seniai svarstoma problema. Vieni – samdiniai, kiti – Tėvynę ginti idėjiškai pasirengę piliečiai. Ar profesionalios kariuomenės buvimas nedemoralizuoja visuomenės pilietiniu - gynybiniu atžvilgiu?
Visuomenė gauna tai, ko yra verta. Kai valstybės vientisumas, jos tradicijos, istorija nėra kiekvieno visuomenės nario puoselėjamas dalykas, įvyksta jūsų minimas atotrūkis. Manau, niekas labiau nedemoralizuoja, nei akivaizdus pilietinis konfliktas mūsų visuomenėje tarp keistais sąlyginiais vardais pasivadinusių grupių. Juk iš esmės „valstybininkas“ turi būti „patriotas“ ir atvirkščiai.
- Kokios problemos šiuo metu, Jūsų akimis, labiausiai silpnina krašto apsaugą Lietuvoje?
Vienareikšmiškai – apgailėtinas finansavimas. Turime išsiugdę gerą karininkų, puskarininkių, seržantų korpusą, egzistuoja gera infrastruktūros bazė. Tačiau kariuomenė negali likti prie labdarinių „geležų“. Kariuomenė privalo laiku gauti naujų šarvuočių, sraigtasparnių, transporto lėktuvų, pakrantės apsaugos ir išminavimo laivų, toliau ugdyti brangiai kainuojančius įvairių sričių specialistus.
Vienas didžiausių pavojų – strateginio mąstymo potencialo trūkumas. Neatmetu galimybės, kad politinė konjunktūra gali lemti praėjusios dienos karinio mąstymo sugrįžimą. Praėjusio dešimtmečio karinės doktrinos turi teisę gyventi tik vadovėliuose.
Tiems, kurie nepasitiki kolektyvinės gynybos garantijomis, teigiu, kad ir požiūris į teritorinę gynybą gali būti modernus. Ar kas nors, dabar keliantis balsą dėl esą sužlugdytos teritorinės gynybos, susimąstė, jog egzistuoja atsakymas? Kodėl karo padėtis sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo panaikinta keliolika metų vėliau nei pasiekta pergalė prieš nacių reichą?
Atsakymą suponuoja ir skaudi amerikiečių patirtis Irake, ir sąjungininkų išmoktos pamokos Afganistane. Partizaninė kova gali visiškai paralyžiuoti konvencinių pajėgų veiksmus, padaryti milžiniškų nuostolių. Kaip ir prieš pusę šimto metų, invazijos į Lietuvą atveju, jei NATO garantijos bankrutuotų, pasipriešinimą lemtų ne tiek reguliarioji kariuomenė, kiek partizaninis judėjimas.
Pokario partizaninio judėjimo ir nekonvencinių veiksmų pagrindu parengtos Specialiųjų operacijų pajėgos. Visuomenė, jei būtų neabejinga, turėtų siekti, kad būtų ugdomi partizaninės kovos ir pilietinio pasipriešinimo metodai.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/a_matonis_lietuviu_spec_pajegos_afganistane_vertos_holivudo_filmo
Ar karo laukuose tradicines kulkas pakeis trajektoriją keisti galintys analogai? Kaip pasikeistų karinė pramonė ir pati kariuomenė, jei, pavyzdžiui, snaiperio iššauta kulka galėtų pakeisti savo trajektoriją viduryje skrydžio?
JAV gynybos ministerija į tokį projektą jau investavo 22 milijonus dolerių – pradžiai tik siekdama išsiaiškinti, ar tokia technologija apskritai įmanoma.
JAV gynybos ministerijos mokslinių tyrimų padalinys DARPA pasirašė bendradarbiavimo sutartis su dvejomis kompanijomis, kurios imsis vykdyti šį kol kas fantastiką primenantį projektą.
12,3 milijono dolerių bus skirta aviacijos ir aeronautikos kompanijai "Lockheed Martin", 9,5 milijono dolerių – kompanijai „Teledyne Scientific & Imaging“. Turėdamos šias lėšas abi firmos pradės projektuoti naujos kartos .50 kalibro snaiperiams skirtą šautuvą "Exacto".
DARPA viešai neatskleidžia, koks bus maksimalus kulkų skrydžio nuotolis, kokios bus jų valdymo galimybės ir tikslumas – visa ši informacija užslaptinta. Tačiau jie teigia, jog vadinamoji „Exacto„ sistema turės naujos kartos taikiklį, nusitaikymo posistemę ir patį šautuvą.
Agentūros atstovų teigimu, tai bus „aktyvaus valdymo galimybes turinti .50 kalibro kulka, kuri realiu laiku naudosis įvairia papildoma informacija savo skrydžio kursui reguliuoti“.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/pentagonas_kuria_trajektorija_galincias_keisti_snaiperiu_kulkas
Užvakar teko puiki galimybė būti kviestiniu svečiu labai nuoširdžiame ir šiltame šios atlikėjos koncerte, po jo asmeniškai pabendrauti su šia daininke . Na bet apie tai gal kitą kartą. O kol kas įmetu vieną bene labiausiai patikusį kūrinį - tikrą nuoširdžią istoriją, kaip ir daugelis jos atliekamų kūrinių:
Dainos žodžiai:
I've got a bright red sticker on the back of my car,
Says: "United States Marines."
An' yesterday a lady in a mini-van,
Held up her middle finger at me.
Does she think she knows what I stand for,
Or the things that I believe?
Just by looking at a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
See, my brother Chris, he's been in,
For more than 14 years now.
Our Dad was in the Navy during Vietnam,
Did his duty, then he got out.
And my Grandpa earned his Purple Heart,
On the beach of Normandy.
That's why I've got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
But that doesn't mean that I want war:
I'm not Republican or Democrat.
But I've gone all around this crazy world,
Just to try to better understand.
An' yes, I do have questions:
I get to ask them because I'm free.
That's why I've got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
'Cause I've been to Hiroshima,
An' I've been to the DMZ.
I've walked on the sand in Baghdad,
Still don't have all of the answers I need.
But I guess I wanna know where she's been,
Before she judges and gestures to me,
'Cause she don't like my sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
So I hope that lady in her mini-van,
Turns on her radio and hears this from me.
As she picks up her kids,
From their private school,
An' drives home safely on our city streets.
Or to the building where her church group meets:
Yeah, that's why I've got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/chely_wright_-_bumper_of_my_suv
Stiprėjant ekonominei krizei rusai vis dažniau su nostalgija prisimena Sovietų Sąjungą, kai valstybė visais „rūpinosi“, nors žmonės gyveno labai skurdžiai. Apimti prieštaringų jausmų rusai gardžiuojasi saldžiausiais sovietinio gyvenimo momentais ir ieško vietų, kurios primena anuos laikus.
Maskvos centre esančiame klube „Petrovič“ lankytojai sėdi ant išklibusių kėdžių prie klebančių stalų ir noriai moka už prėskus patiekalus. Interjeras, sąmoningai imituojantis niūrius ir alkanus sovietinius laikus, primena ano meto valgyklas. Ant sienų kabo raudonskruosčių pionierių su raudonais kaklaraiščiais nuotraukos, o lentynose surikiuoti tušti, kadaise Odesoje gaminto siaubingai saldaus portveino (17,5 proc. alkoholio ir 9,5 proc. cukraus), buteliai. Tačiau lankytojų netrūksta ir tie patys žmonės ateina dar kartą.
„Pagaminta SSRS“
Klubą įsteigė buvęs psichiatras Andrejus Milžo, tapęs politiniu karikatūristu. Jis, neaukštindamas sovietinės epochos, išsaugojo prieš 17 metų žlugusio režimo detales. Klube nėra nei Stalino, nei Lenino nuotraukų, nei kitokios komunistinio laikmečio simbolikos. A.Bilžo nuomone, tam pakanka prasto maisto, nykių aptarnaujančio personalo drabužių ir sovietinės, nuolat gendančios buitinės technikos – visa tai gerai atspindi epochą. „Anų laikų kultūra ir virtuvė primena, kad gyvenome už geležinės uždangos, naudojomės tik sovietiniais daiktais. Dabar vėl esame pasaulio dalis, todėl nieko savito nebeliko“, – teigia A.Bilžo.
Klubas „Petrovič“ – tik vienas iš sovietinės realybės nostalgijos bangos, užplūdusios Rusiją, pasireiškimų. Tokie restoranai, kuriuose siūloma paprastų sovietinių laikų patiekalų, dažniausiai skęstančių majoneze, Maskvoje ir Sankt Peterburge auga kaip grybai po lietaus. O juose skambantis Olego Gazmanovo himno pobūdžio hitas „Pagaminta SSRS“ labai populiarus tiek tarp jaunimo, tiek tarp solidaus amžiaus rusų. Per sovietines šventes tokiuose restoranuose vyksta teminiai sovietinio stiliaus vakarėliai, kuriuose vyrai ir moterys šoka skambant 6–ojo dešimtmečio muzikai. Tiesa, nostalgijos kamuojami rusai nesiilgi nesibaigiančių eilių, pataisos darbų lagerių, cenzūros ar aklinai uždarytų sienų, bet šalį krečiant krizei jų atmintyje iškyla „saldesni momentai“, nes jų nuomone, gyvenimas SSRS turėjo ir savo pranašumų.
Vyriausioji anglų kalba transliuojamo informacinio televizijos kanalo redaktorė Margarita Simonian sako, kad „tai lyg saviems skirtas anekdotas: šaipomės iš savęs ir iš to, kokie buvome naivūs“. Kiti teigia, kad sustiprėjęs sovietinių prekių ilgesys – ne tik mada. Vyresnio amžiaus rusai, užaugę sovietiniais laikais, ilgisi anos epochos, nes ji primena jaunystę. „Žinoma, sistema nebuvo tobula, tačiau tai mūsų jaunystės metai, kurių pamiršti neįmanoma“, – aiškina A.Bilžo. O jaunimas į sovietinio tipo įstaigas ateina pasidalyti prisiminimais apie sovietinę vaikystę. Internete jie mielai keičiasi sovietiniais simboliais, pavyzdžiui, komjaunimo ženkleliais ar gazuoto vandens automatų gatvėse nuotraukomis.
37 metų Maskvos rašytoja Žana Sribnaja mano, kad visi rusai jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai. „Tai madinga. Mano bendraamžiai gali nusipirkti tai, ką mato, o nori matyti – savo laimingą vaikystę. Jie prisimena ledus po 7 kapeikas ir pionierių stovyklas, kai visi galėjo vasarą atostogauti prie Juodosios jūros. Dabar tokias atostogas gali sau leisti tik pinigų turintys žmonės“, – aiškina ji.
Iki šiol dauguma rusų komunistinio režimo žlugimą vertina pagal kainą, kurią teko sumokėti Rusijai: dešimtojo dešimtmečio ekonominė suirutė, du žiaurūs karai Čečėnijoje ir didžiosios valstybės statuso praradimas. Be to, vidutinio ir vyresniojo amžiaus rusams – tai proga apverkti staiga išnykusią kultūrą, kuri atrodo ypač svarbi, kai pačiam tenka kovoti už išlikimą. „Subyrėjus SSRS, viskas, kas sovietiška, buvo sutinkama priešiškai, – dėsto M.Simonian. – Tapo nepopuliari duonos gira, bet pasidarė madinga gerti koka kolą ir avėti „Nike“ sportbačius. Tuomet mes turėjome eiti į mokyklą ryšėdami raudonus kaklaraiščius, jei pasirodydavai be kaklaraiščio, turėdavai keliauti namo. Ir staiga šių raudonųjų kaklaraiščių atsisakyta!“
Užtat dabar rusai atvirai ilgisi laikų, kai platūs Maskvos prospektai buvo beveik tušti, kai dauguma įstaigų tik vaizdavo, kad dirba ir jos buvo veikiau bendravimo ar ramaus knygų skaitymo vieta, kai žmonės susirinkdavo komunalinių butų virtuvėse ir vakarodavo iki ryto, nes virtuvė buvo vienintelė vieta, kur buvo galima atvirai kalbėti. Nemaža dalis rusų pripažįsta, kad tai buvo tironijos, baimės ir nepasitikėjimo era, bet komunistinis režimas užtikrino tam tikrą žmonių saugumą ir susitelkimą. „Dar vaikų darželyje žinojome, kad už nieką nereikės mokėti: nei už darželį, nei už mokyklą, nei už mokslą universitete, o vėliau valdžia mums nurodys, kur dirbti“, – aiškino Ž.Sribnaja.
Ilgisi net režimo priešininkai
Į prisiminimus apie sovietinę praeitį panyra net užkietėję komunistinio režimo priešininkai. „Petrovič“ klubo lankytojai dažnai atneša A.Bilžo sandėliukuose rastų daiktų, tokių kaip tinklinių krepšelių, kuriuos sovietiniai piliečiai nešiodavosi kišenėse, kad galėtų tuoj pat išsitraukti aptikę parduotuvėje šviežių vaisių ar daržovių. Sovietinėse parduotuvėse plastikiniai maišeliai buvo deficitas, o Rusijos gilumoje žmonės net nebuvo apie juos girdėję. Populiariausias klubo „Petrovič“ patiekalas – „silkė pataluose“, savotiškos salotos, kur silkė, burokėliai ir kiaušiniai skęsta majoneze. A.Bilžo parašė ir iliustravo savo mėgstamų sovietinės virtuvės receptų knygą, kurioje pateikia keisčiausių su maistu susijusių istorijų. Jis rašo ir apie rusų meilę sviestui, kurio trūko ir kurį žmonės vogdavo. A.Bilžo pasakoja, kaip psichiatrinėje ligoninėje, kur dirbo, virėja iš milžiniško katilo su avižine koše bandė išgriebti sviesto gabalą, turėjusį ją pagardinti. „Ji tiesiog įlindo į katilą, viršuje tik kojos kadaravo“, – rašo A.Bilžo.
Keletas faktų
Sovietinių laikų prekės dabar masiškai negaminamos, bet tų laikų nostalgiją sukeliančių daiktų siūloma pirkti tam skirtuose interneto svetainėse. Štai keli populiariausi daiktai.
Gatvės gazuoto vandens automatai: kai įmesdavai 1 arba 3 kapeikas, pasipildavo gazuotas vanduo. Išgėrus vandenį, stiklinę reikėdavo pastatyti atgal, nes visi gerdavo iš tos pačios stiklinės.
„Samizdat“ – cenzūros draudžiamų rašytojų kūrinių rankraščiai. Jie ėjo iš rankų į rankas. Gavęs jų kopiją kiekvienas pasidarydavo dar vieną sau.
Kvepalai „Krasnaja Moskva“ – juos labai mėgo vyresnės moterys.
Briaunuotos stiklinės garsėjo patvarumu ir netyčia išmetus nesuduždavo. Rusų virtuvėse jų apstu ir šiandien.
Kaliošai – patvarus guminis apavas, ypač populiarus kaime. Juos dar vadindavo „sudie, jaunyste“, nes labai sendindavo juos dėvinčias moteris.
Maskvoje itin populiarus vieno Maskvos teatro spektaklis – „Mūsų kiemo dainos“, vaidinamas po atviru dangumi. Klausytojai tai verkia, tai ploja, tai juokiasi iš šmaikščių, lengvabūdiškų pokštų. Žmonės į spektaklį ateina su draugais arba šeimomis, dauguma jį matė jau kelis kartus. Maždaug tris valandas aktoriai dainuoja antisovietines dainas, kurios anksčiau skambėjo kalėjimuose, virtuvių užstalėse ar daugiabučių namų kiemuose. Jų netransliavo oficialusis radijas ar televizija, bet dauguma žiūrovų mintinai moka žodžius ir dainuoja kartu. Beje, žiūrovai vaišinami taurele degtinės ir rūkytos dešros riekutėmis.
Šio miuziklo režisierius Markas Rozovskis sovietinių laikų nostalgijos nesupranta, nes jo tėvas 18 metų praleido lageryje. Sovietiniais laikais, kalba režisierius, šias dainas dainuodavo visuomenės atstumtieji: kaliniai, emigrantai, alkoholikai ir disidentai. „Tai buvo žmogiškos dainos, gimusios nepakenčiamais laikais. Nekenčiau to, ką vadinome Sovietų Sąjunga. Tas laikmetis buvo išsigimėliškas. Mano spektakliai nenukelia žmonių į praeitį ir, tikiuosi, niekada atgal negrįšime“, – sako režisierius.
Tačiau žmonių atmintyje spektaklis sužadina šiltų prisiminimų. 67 metų pensininkė Inesa Pustovoitova matė spektaklį penkis kartus. Buvusi fizikė ilgisi laikų, kai studentai rudenį važiuodavo dirbti į kolūkius ir mano, kad sovietinė santvarka jai mokėjo pakankamai. „Noriu gyventi Sovietų Sąjungoje, nes seniai tuomet galėjo normaliai gyventi iš pensijos. Dabar už pensiją nieko nenusipirksi“, – sako ji.
Rusai itin mėgsta 55 metų dainininko Olego Gazmanovo odės Sovietų Sąjungai, kurią mielai dainuoja kartu žodžius: „Ukraina ir Krymas, Baltarusija ir Moldova – tai mano šalis, Kazachstanas ir Kaukazas ir Pabaltijys taip pat... Gimiau Sovietų Sąjungoje, aš pagamintas SSRS.“ Daina baigiasi rauda dėl buvusiose SSRS respublikose gyvenančių žmonių: „Kartu mes – didžiausia šalis. Sienos smaugia, be vizos negalima. Draugai, kaip ten jūs be mūsų, atsiliepkite!“ O.Gazmanovas sako parašęs šią dainą rusams, kuriems sunku prisitaikyti prie permainų. Ir neapsiriko – ji virto jų himnu.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/krize_rusijoje_zadina_nostalgija
Muzikinis klipas nufilmuotas Afganistano Goro provincijoje - mūsų taikdarių atsakomybės rajone.
Angliška dainos versija:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/jurga_eduikyte_-_smelio_zmones
Jau keletą dienų naudojuosi riešo kompiuterio teikiamomis galimybėmis ir analizuojų jo teikiamus duomenis. Po kokios tolimesnės kelionės už bazės ribų, grįžus ir pajungus įrenginį prie kompiuterio po kelių sekundžių galiu išeksportuoti duomenis į Google Earth programą, kuri preciziškai tiksliai atvaizduoja visą nuvažiuotą maršrutą žemėlapyje. Tačiau dar įdomesnė informacija gaunama tuos pačius duomenis įkėlus į specialią "Suunto Trek Manager" programą, kuri parodo daug duomenų, įrašytų veiklos metus kas 10 sek. į atmintį - kokiu greičiu kurioje vietoje važiuota ar stovėtą, greitėta ar lėtėta, kaip keitėsi vietovės aukščiai, kokia kryptimi pagal kompaso magnetinį kampą judėta iš to taško ir t.t.
Na bet ilga kelionė turi daug duomenų, tad neverta čia rodyti kaip pvz. Apsiribosiu paprastesne ataskaita - užvakar vakare prabėgtu beveik 3 km ratuku bazėje. Po bėgimo į kompiuteri įkeltas ir Google Earth atvaizduotas maršruto žiniaraštis atrodo taip:
O čia žiniaraščio duomenys įkelti į kitą minėtą programą:
Iš jo aiškiai (grafiškai!) matosi įkalnės ir nuokalnės (jų skirtumas metrais), atitinkamas greičio kritimas ar kilimas priklausomai nuo reljefo pokyčių, bendras nubėgtas atstumas, vidutinis bėgimo greitis, bendras laikas, judėjim oazimutai ir t.t.
Tai tikrai gausi ir įdomi analizė. Šyvakar vėl bėgsiu tą ratuką, vėl nauji domenys ir galimybė juos palyginti Tarkim nuo pat pradžių čia bėgioti buvo šiek tiek sudėtingiau - nemažas bendras aukštis virš jūros lygio, kalvota trasa, gal kažkiek kitas klimatas ir t.t. Bet bėgiodamas jau porą mėnesių vis tik kažkokį palengvėjimą, pagreitėjimą galėjau tik nujausti, o dabar tai galėsiu pamatuoti, stebėti ir lyginti realiai
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/suunto_x10_praktikoje_
Senokas bet labai funny video Karyboje (ir policijoje) yra toks terminas ir veiksmas "kambarių valymas" - vaduojant įkaitus ar pan. operacijose pagal specialią taktiką šturmuojamas namas... Na o šie vaikinai tai įgyvendino savaip... sakyčiau gal net tiesiogine tų žodžių - kambarių valymas - prasme
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/american_soldiers_cleaning_room
Perpublikuoju sena gerą straipsnį apie laikrodžių "atsparumą" vandeniui
"Neišvengiamai artėja maudynių jūroje ar ežeruose sezonas. Ir kai nersite į vilnis su laikrodžiu, ant kurio greičiausiai puikuojasi žodžiai "water resistant" (angl. - "atsparus vandeniui") arba "water proof" (angl. - "hermetiškas"), kaip ir reikšmingas užrašas "10 metrų", tarsi nurodantis, iki kokio gylio galite panerti, nenustebkite, jei po to laikrodis bus pilnas vandens.
Pasak laikrodžių meistrų, dažniausiai maudynių sezonu jiems atnešami taisyti "prigėrę" ar aprasoję laikrodžiai.
Įprasta, kad dauguma klientų nustemba išgirdę, kad laikrodžiams, kaip ir automobiliams, būtina kasmetė techninė priežiūra. Jei rengiatės su savo "atspariu vandeniui" laikrodžiu maudytis ar nardyti, rekomenduotina tikrinti jo hermetiškumą kiekvieną pavasarį. Rizikuojantiems pasekmės gali būti finansiškai skaudžios, ypač jeigu rūdys pažeis laikrodžio mechanizmą.
"Aštuoni iš dešimties pas mus su aprasojusiu laikrodžiu apsilankiusių žmonių būna įsitikinę, kad ant užpakalinio laikrodžio dangtelio esantis užrašas "water resistant" arba "water proof" leidžia su šiuo laikrodžiu nerti į vandenį.
Jokiu būdu ne!!! - kategoriškai purto galvą "Ženevos" laikrodžių serviso centro meistras Gediminas.
Ieškantys laikrodžio, kurį segint galima ir nardyti ar bent jau plaukioti baseine, be abejo, renkasi tik iš tų, ant kurių parašyta "water resistant" bei metrų skaičius, tarsi žymintis, iki kokio gylio galima nerti, - pirkėjai tikisi, kad toks laikrodis nepraleis vandens.
Bandymai barokameroje
"Pirmiausia, kalbant iš esmės, gamtoje nėra tokio tūrio, kuris būtų absoliučiai hermetiškas ir nepralaidus jokiems skysčiams. Netgi povandeniniai laivai nėra visiškai hermetiški. Esant dideliam ir nuolatiniam slėgiui bet kuris hermetiškas objektas pradeda praleisti jį supančius skysčius. Tačiau, net jei ir neįmanoma pasiekti absoliutaus hermetiškumo, bet kurį laikrodžio korpusą galima padaryti gana atsparų vandeniui", - teigia Audrius Markuckas, laikrodžių parduotuvių tinklo "Ženeva" prekybos direktorius.
Vandeniui nelaidžių laikrodžių gamybos metu testuojami ne tik jų korpusai, mechanizmų izoliacija ar stiklų hermetizacija, bet ir prisukimo karūnėlės apsauga. Tačiau geriausiai laikrodžio atsparumas vandeniui arba jo hermetiškumas yra patikrinamas be vandens. Taikomas vadinamasis suspausto oro testas, tai visuotinai pripažintas šveicarijos laikrodžių pramonėje naudojamas sertifikavimo metodas - bandomasis laikrodis įdedamas į barokamerą, kurioje pamažu didinamas slėgis, ir itin jautriais prietaisais yra matuojama, ar oras patenka į laikrodžio vidų.
Laikrodis yra laikomas atspariu vandeniui, jei, esant dviejų atmosferų oro slėgiui, į jo korpusą patenka ne daugiau kaip 0,05 g/min. oro. Tai neįtikėtinai maži skaičiai, tačiau jie akivaizdžiai liudija, kad absoliučiai hermetiškų laikrodžių korpusų kol kas nesukurta.
Sertifikavimo būdai
Laikrodžių atsparumas vandeniui yra sertifikuojamas keturiais būdais, atsižvelgiant į gamintojo tradicijas.
Negilaus vandens testas: laikrodis nardinamas į 10 cm gylį. Jei per 10 min. į jo korpusą nepatenka vandens, tada laikrodis sertifikuojamas kaip gana atsparus, kad segint jį būtų galima plautis rankas (žymėjimo atitikmuo -10 m). Jei į jo korpusą nepatenka vanduo ir per valandą, jis sertifikuojamas kaip "atsparus vandeniui" ("water resistant") - jį segint galima būti lietuje.
Susupausto vandens testas: laikrodis įdedamas į specialų indą su vandeniu. Keliamas vandens slėgis, taip imituojamas didėjantis gylis. Jei laikrodžio korpusas 2 min. išlaiko 3 atmosferų slėgį, jis sertifikuojamas kaip tinkamas nerti į 30 metrų gylį - jį segint galima trumpai pabūti vandenyje, bet jokiu būdu nesimaudyti. Jei laikrodis atlaiko 5 atmosferų slėgį, tuomet jo charakteristikoje rašoma 50 metrų - jį galima segėti maudantis.
Suspausto oro testas: laikrodis įdedamas į barokamerą. Didinant slėgį, fiksuojamas oro patekimas į korpuso vidų. Jei laikrodžio korpusas 4 min. atlaiko 3 atmosferų slėgį, tuomet jo charakteristikoje rašoma 30 metrų gylis, o jei atlaiko 10 min. trunkantį 10 atmosferų slėgį - 100 metrų. Segint tokį laikrodį galima maudytis ir negiliai nardyti.
Kondensacijos testas: laikrodis įdedamas į specialų indą, kuriame suspausto oro temperatūra per 15 min. padidinama iki 45 laipsnių. Jei stiklas neaprasoja, laikrodis sertifikuojamas kaip "hermetiškas", ant dangtelio žymima "200 m" - jį segint galima nardyti ir su akvalangu.
Taigi nuorodos metrais visiškais nenurodo gylio - jos tiesiog nurodo aplinką, kurioje laikrodis yra sertifikuotas kaip nepraleidžiantis vandens.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/prigere_laikrodziai
Draugo Arvio iš RopeJumping Team Vilnius interviu "Kauno dienoje":
"Vieną naktį Kauno viešbutis "Respublika" atgijo. Tamsą skrodė prožektoriaus šviesa, o tylą – riksmai. Nuo 40 metrų aukščio pastato žemyn šokinėjo virvėmis apsijuosę žmonės. Kodėl – naktį? Dieną nenorėjo gąsdinti aplinkinių.
Pojūtis: šuolio žemyn M.Narkevičius negali palyginti su nieku kitu.
Apmąsto visą gyvenimą
"Tai – aukščiausias ir sunkiausias mūsų įveiktas objektas", – "Rope jumping" klubo įkūrėjas Arvydas Vasiliauskas buvo santūrus. Bet pabrėžė, kad jų veikloje svarbiausia – saugumas: "Mes nedirbame konvejeriu, todėl šokinėjame kartą per 2–3 savaites, o per dieną daugiausiai nušoka 10–15 žmonių."
Keliolika adrenalino fanatikų iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos miestų sutartą dieną vėl susirinks ir, kruopščiai patikrinus saugos sistemas, jų širdys vėl plaks tankiau.
"Na, ką... Susitiksime!" – taip jie palydi kiekvieną iš 30–40 metrų aukščio skriejantį adrenalino fanatiką. O jis, per tris laisvo kritimo sekundes, matyt, apmąsto visą savo gyvenimą.
Pradėjo nuo 15 metų
A.Vasiliauskui – devyniolika. Vilniaus universitete tarptautinius santykius ir politikos mokslus studijuojantis vaikinas ekstremalią sporto rūšį – šuolius, prisirišus virve – pirmasis atvežė į Lietuvą.
"Griežtai draudžiame šokinėti jaunesniems nei 18 metų, – nukerta šimtą šuolių atlikęs Arvydas, nors pats apsijuosęs virvėmis nuo pastatų pradėjo šokinėti 15 metų. – Ir būtinai rekomenduojame iš pradžių, kaip tai darėme mes, pradėti nuo vieno, trijų, penkių metrų aukščio. Reikia pajusti virves. Ir pagrindinį dėmesį skirti saugumui!"
Kaip tik saugumo nepaisė šios ekstremalios sporto šakos įkūrėjas – Danas Osmanas. Plikomis rankomis ir be apsaugos priemonių jis laipiojo uolomis, apsijuosęs specialiomis alpinizmui skirtomis virvėmis šokinėjo nuo aukštų objektų. 36 metų amerikietis žuvo 1998 metų lapkričio 23 dieną.
"Rope jumping" pradininkas Lietuvoje Arvydas aiškina: "Iš virvių ir kitų saugos sistemų padarome vadinamąją "vazą", todėl žmogus krenta švytuoklės principu ir nejunta smūgio."
Naująjį objektą jie atidžiai apžiūri. "Respublikos" viešbutį apžiūrėjo du kartus. Po to matuoja, skaičiuoja, braižo ir išbando kritimą analogišku žmogaus svoriu: maišu su plytomis ar rastais.
Aukščiausias Lietuvoje 42 metrų Lyduvėnų geležinkelio tiltas – šokinėtojų su virvėmis svajonė. "Tačiau tai – kariškių saugomas kultūros paveldas. Tiltu negali vaikščioti žmonės, tad ką kalbėti apie mus?" – atsidūsta A.Vasiliauskas.
Jautėsi kaip buratinas
Netrukus keliolika adrenalino gerbėjų vėl susirinks Kaune, ant pėsčiųjų tilto į Panemunę. Kiti jų objektai – Gariūnų, Baltosios Vokės tiltai ar Aukštagirio, Salininkų priešgaisriniai stebėjimo bokštai.
Jau išbandytas 100 metų senumo apleistas viadukas Lenkijoje. Kitais metais jie norėtų dalyvauti Ukrainoje arba Rusijoje vykstančiuose "rope jumping" fanų festivaliuose.
Kaune dirbantis 25 metų projektų vadybininkas Marius Narkevičius apie šuolius su virve prisipažino: "Šio malonumo neįmanoma sulyginti su jokiu kitu jausmu. Na, tai kažkas!.."
"Kažkada jaučiausi tarsi buratinas, kuris gailėjosi pasiryžęs šuoliui, – juokiasi A.Vasiliauskas. Dabar jo akys švyti. – Ypač gražu kristi saulėtą dieną ir žiūrėti į savo šešėlį, artėjančią žemę arba skrendančius paukščius."
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/kristi_zemyn_paskui_savo_seseli
2009 m. pirmąjį ketvirtį pasirodysiantys nauji „Fujitsu Siemens Computers“ nešiojamų kompiuterių modeliai jau turės apsaugos nuo vagysčių sistemą, sudarytą iš „SystemTrack“ ir „DataProtect“ įrangos (sukurtos remiantis „Intel“ ir „Computrace“ kompanijų technologijomis). „Fujitsu Siemens Computers“ - viena iš pirmųjų gamintojų Europos, Vidurinių rytų ir Afrikos (EMEA) regione, jau galinčių pasiūlyti tokią apsaugą nešiojamuose kompiuteriuose. Pirmiausia apsaugos nuo vagysčių sistema bus pasiūlyta kaip papildomas pasirinkimas su verslui skirtais kompiuteriais „ESPRIMO Mobile“ bei privatiems vartotojams skirtais „LIFEBOOK T5010“ ir „LIFEBOOK E8420“.
Apsaugos nuo vagysčių sistemą sudaro dvi pagrindinės funkcijos: pavogtos ar pamestos įrangos buvimo vietos sekimas bei galimybė išsaugoti, ar esant poreikiui ir ištrinti duomenis iš kietojo disko naudojantis centralizuotu nuotoliniu valdymu. Nuotolinis valdymas leidžia ir užrakinti kompiuterį, kad juo nebūtų galima naudotis.
„SystemTrack“ apsaugos sistema seka pavogto ar pamesto kompiuterio buvimo vietą – ji nustatoma iškart, kai tik kompiuteris prisijungia prie interneto ar vidinio įmonės tinklo. „DataProtect“ naudojama itin svarbiems duomenims kompiuteryje apsaugoti. Šios sistemos centralizuota palaikymo tarnyba leidžia atsisiųsti svarbius duomenis iš prarasto kompiuterio ar, reikalui esant, juos ištrinti. Per nuotolinio valdymo tarnybą galima užrakinti kompiuterį, kad juo niekas negalėtų pasinaudoti. Atgavęs kompiuterį, savininkas su specialiu slaptažodžiu jį gali vėl atrakinti.
Naudotis apsaugos sistema nėra sudėtinga. Pirkėjas, įsigijęs naują nešiojamą kompiuterį, kaip papildomą priedą gali pasirinkti apsaugos nuo vagysčių sprendimą. Jam tereikia užregistruoti savo kompiuterį „Computrace“ klientų centre, o atsitikus nelaimei – t.y. praradus kompiuterį – pranešti klientų centrui telefonu ar internetu.
„Pokalbiai su klientais ir mūsų atliekami tyrimai rodo, kad duomenų apsauga yra vienas iš svarbiausių rūpesčių įmonių IT vadybininkams, - sako Armin Kumpf, „Business Mobile“ padalinio vadovas „Fujitsu Siemems Computers“ kompanijoje. – Apsaugos nuo vagysčių sistema – tai kompleksinis ir patikimas mechanizmas, leidžiantis išvengti duomenų praradimo. Jis puikiai dera prie mūsų siūlomų nešiojamų kompiuterių ir kitų saugos sprendimų“.
Poneman instituto 2008 m. birželį atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei pusė visų į komandiruotes vykstančių verslininkų savo nešiojamuose kompiuteriuose vežasi ir konfidencialius įmonės duomenis. Net 65 proc. verslininkų visiškai nesirūpina apsaugos nuo duomenų vagystės ar pametimo priemonėmis.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/nesiojami_kompiuteriai__su_apsauga_nuo_vagysciu
Krepšinis, mano nuomone, ne antra o pirmoji lietuvių religija Jokia bažnyčia, jokie prietarai taip nesuvienija žmoniu, nevaldo masių kaip geros krepšinio varžybos
Toli nuo Tėvynės to reikalo taip pat neapleidžiame - vieni žaidžia, kiti palaiko. Ir tie ir tie savo darbą atlieka puikiai Šiandiena pvz. taip pat buvo įspūdingos krepšinio varžybos, mūsiškių laimėtos įspūdinga persvara 46:23 Na tie mūsiškiai, tai mišri komanda, sudaryta iš poros lietuvių, serbo, kroato, kelių amerikiečių ir net... merginos Taip, tikrai kosmopolitiška komanda, kaip ir visa mūsų karinė bazė - čia niekas neskirsto į juodą ar baltą, vyrą ar moterį... visus jungia uniforma, bendri tikslai ir užduotys
Tokioje komandoje labai matosi tautiniai žaidimo niuansai - lietuviai agresyviau veda žaidimą, atkovoja kamuolius, pietiečiai intensyviau ginasi ir šiaip laksto, amerikiečiai labiausiai atsipalaidavę - krečia juokelius ir šiaip palaiko gerą atmosferą
Bazėje sudaryta 14 tokių komandų, bet daugelis iš jų nacionaliniu principu ir tik kelios tokios mišrios kaip mūsų. Tokios mišrios ir tokios... šaunios Šeši žaidimai - šešios triuškinančios pergalės . Žinoma ne be dar vieno svarbaus komandos komponento - šaunių sirgalių palaikymo
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/krepsinio_karstlige
Atsiuntė man čia tokį loginį žaidimuką, tik kad labai lengvas pasirodė - per pus minutės panašiai radau sprendima
Na bet logika visada buvo mano stiprus arkliukas. Matematikos mokytojos niekaip nesuprasdavo, kaip iš logikos ar verslo aritmetikos galima kiaurus 10-ukus turėti, o iš algebros ar trigonometrijos 4-5 Anot jų juk tai tas pats, o anot manęs - nė velnio Logika yra įdomu ir naudinga, o sausų skaičių perrašinėjimas karta iš kartos - nuobodus ir ne tik kad nelavinantis, bet net atbukinantis mąstymą užsiėmimas
Na bet sakė man, kad ir čia nėra jau toks paprastas žaidimukas, tad pabandykit - spręsti Jums Turit sušokdinti varlytes į priešingas puses, kad žalios būtų dešinėje, rudos kairėje
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/smegenu_manksta_-_frog_leap_loginis_zaidimukas
Foto iš vakar po pietų vykusių MedEvac (medicininės evakuacijos) antros fazės pratybų:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/kfor-19_medevac_phase_ii_pratybos
Europos Sąjungos policijos ir teisingumo misija Kosove prasidės gruodžio devintąją ir bus vykdoma taip pat ir serbų kontroliuojamose teritorijose. Apie tai pareiškė aukšti ES pareigūnai, praneša „BBC“.
Pagal planą, kurį patvirtino Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, JT užduotis Kosove nuo šiol vykdys ES. Šalyje įsikurs 2000 ES policijos, teisingumo ir muitinės pareigūnų.
Tiesa, JT misija „Unmik“ ir toliau vaidins politinį vaidmenį.
ES „Eulex“ misija turėjo prasidėti anksčiau. Kosovas apie nepriklausomybę nuo Serbijos paskelbė vasarį.
Keli tūkstančiai Kosovo albanų antradienį sostinėje Pristinoje protestavo prieš „Eulex“. Būtent antradienį pagal planą ši misija turėjo startuoti.
Protestuotojų plakatus puošė tokios antraštės, kaip „Kosovas Europos Sąjungoje, o ne po ja“ ir „Eulex tarnauja Serbijai“.
Protestų organizatorius ir Apsisprendimo Judėjimo lyderis Albinas Kurti baiminosi, jog ES pareigūnai turės „imunitetą nuo teisės, ir bus virš Kosovo teisės“.
„Eulex“ atstovė Karina Lindmal tikino, jog misija „bus vykdoma visame Kosove, įskaitant serbų kontroliuojamas teritorijas“.
„Eulex“ atstovai tikisi, jog Belgradas nesipriešins ES žmonių veiklai serbų kontroliuojamose teritorijose Kosovo šiaurėje.
Gruodžio devintąją savo funkcijas pradės atlikinėti 1300 „Eulex“ policininkų, teisėjų, muitininkų ir kalėjimų darbuotojų. Per kelis mėnesius šis skaičius pasieks 1900.
Tuo tarpu Serbija ir Rusija ir toliau griežtai priešinasi Kosovo nepriklausomybei. Šios šalys atsisako pripažinti Kosovo teritorijas.
Kosovą yra pripažinusios 52 valstybės. Tarp jų JAV ir daugelis ES narių. Daugiau nei šimtas valstybių Kosovo yra nepripažinusios.
Serbija nusprendė nesipriešinti „Eulex“ misijai tik po to, kai buvo paskelbta apie JT personalo pasilikimą serbų dominuojamose teritorijose. 90 procentų šalies gyventojų yra albanai.
„Unmik“ atstovas Aleksandras Ivanko patvirtino, jog JT misija bus smarkiai siaurinama. „Kai tik pradės funkcionuoti „Eulex“, savo operacijas teisės ir teisingumo sektoriuose imsime riboti“.
JT tvirtina, jog „Eulex“ dirbs po JT „skėčiu“.
„Unmik“ Kosove veikė nuo 1999-ųjų, kuomet NATO bombardavimo kampanija privertė atsitraukti serbų pajėgas, kaltinamas daugkartiniais žmogaus teisių pažeidimais.
„Unmik“ nuo šiol stengsis Kosovui padėti bendraujant su jo nepripažinusiomis šalimis ir ypač Serbija.
„Eulex“ pareigūnai bendradarbiaus su Kosovo policija. „Sieksime būti mokytojais ir patarėjais“, – aiškino ponia Limdal.
„Akivaizdu, kad Kosovo institucijos vaidins pagrindinius vaidmenis“, – kalbėjo Limdal. „Eulex“ perims „Unmik“ funkcijas, siekiant pažaboti organizuotą nusikalstamumą ir surasti tūkstančius žmonių, dingusių po 1999-ųjų konflikto.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/es_imasi_kosovo_administravimo
Vienas iš realiausių darbų, kuriuos nuveikiame Kosove, yra pagalba švietimo ir medicinos įstaigoms greito poveikio projektais. Patruliavimai, pasienio apsauga, kitos karinės užduotys - tik viena medalio pusė ir mano manymų jau mažiau svarbi šiandieniniame Kosove. O padovanoti kažką pradinei mokyklai, matyti besišypsančius ir draugiškai mojuojančius vaikus - Kosovo ateitį, yra kur kas svarbiau
Šiandien taip pat su būrio vadu teko aplankyti porą mokyklų - pradinę viename kaime ir pagrindinę kitame. Jose Lietuvos vardu mūsų būrys įgaliotas įgyvendinti iš pažiūros paprastus ir nebrangius, bet labai efektyvius ir būtinus darbus, tarkim vandens siurblinės įrengimo apmokėjimas ir kontroliavimas, kad pradinukai ant kalno turėtų kaip apsiprausti ar atsigerti, arba vienos klasės pilnas remontas (sienos, langai) kitoje mokykloje.
Taip pat prieš savaitę jau vykome apipirki įvairios būtinos medicininės įrangos vienai atsakomybės rajono gydimo įstaigai. Oficiali perdavimo ceremonija bus dar po savaitės, tada ir kitą straipsnį parengsiu. O šiandien kelios foto iš aplankytų mokyklų:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/greito_poveikio_projektai_kosovo_ateiciai
Piratai jau yra svarbus veiksnys pasaulinei ekonomikai, ir naftą eksportuojančios šalys netruks tai įvertinti. O kam rūpi alkani somaliečiai?
Senas verslas
Piratavimo istorija labai ilga – atsirasti jis turėjo kartu su jūrine prekyba. Šauniais antikos laikais, kai Viduržemio jūroje viešpatavo ir konkuravo graikai bei finikiečiai, aiškios skiriamosios ribos tarp prekybos ir plėšikavimo nebuvo. Piratai visiškai legaliai pardavinėdavo užgrobtus belaisvius vergų turguose.
Romos dominavimo laikais piratų gyvenimas buvo nesaldus, nes romėnai kažkodėl buvo įsitikinę, kad tik jie turi teisę plėšti savo užkariautas tautas ir su monopolininko įkarščiu persekiojo smulkiuosius konkurentus, kurie negalėjo pasiskųsti jokiai konkurencijos tarybai.
Ankstyvieji viduramžiai buvo piratavimo aukso amžius – gaujos girtuoklių ir peštukų iš Skandinavijos Europos pakrantėse šeimininkavo kaip nuosavame tvarte. Tačiau gana greitai jie pastebėjo, kad kur kas efektyvesnis žmonių plėšimo būdas yra mokesčiai, ir ėmė kurti savo karalystes.
Vėl piratai suklestėjo XVI-XVII amžiais, kai ispanai ir portugalai pradėjo tempti namo grobį iš Amerikos. Daugelis tų piratų buvo visai legalūs verslininkai, mokėjo mokesčius Anglijos karalienei ir dalyvaudavo rūmų priėmimuose. Kai kurie išsitarnaudavo iki admirolo laipsnio. Ilgainiui laisvųjų piratų nebeliko – tik teisėti, kurie vis rečiau rengdavo linksmus žygius, apsiribodami saugesniais plėšikavimo metodais: prekyba žmonėmis, opijumi, skolinimu už procentus ar valstybės tarnyba.
Piratavimas pastaraisiais šimtmečiais tapo toks retas, kad sovietinis kovinis filmas "XX amžiaus piratai" buvo traktuojamas kaip fantastinis. Vakarų romanuose, komiksuose ir kinematografe nuožmūs galvažudžiai bukanieriai dažnai vaizduojami su simpatija (argi ne žavus Johny Deppas "Karibų piratuose"?). Bet žmonių pasaulis vystosi ciklais ir kai kurie itin nustekenti regionai pradeda prisiminti senovines išgyvenimo strategijas.
Kodėl Somalis?
Keista ne tai, kad somaliečiai pradėjo piratauti - keista, kad jie taip ilgai to nedarė. Tiesa, dar prieš 20 metų Afrikos kontekste Somalis atrodė pusėtinai, bet po to prasidėjo nesiliaujantis košmaras. Kaip ir daugelyje Afrikos valstybių, kiaulę somaliečiams pakišo kolonijinis palikimas. Nepriklausomybę Somalis, kaip ir didžioji dalis Afrikos, paskelbė 1960-aisiais. Skirtingai nuo daugumos naujai įsikūrusių valstybių, Somalis sudarytas iš dviejų Europos valstybių – Anglijos ir Italijos – kolonijų, kurios buvo sujungtos tuo pagrindu, kad ir ten, ir ten gyvena tie patys somaliečiai.
Daugelis Afrikos valstybių turi tas sienas, kurias prieš šimtą metų iš lubų braižė Europos valdovai, ir jos, deja, gana dažnai nesutampa su genčių ir tautų ribomis. Todėl Afrikos pilietiniai karai dažniausiai įsižiebia dėl to, kad skirtingos gentys, atsidūrusios vienoje valstybėje, nusprendžia išsiaiškinti, kuri yra svarbesnė. Vienatautis Somalis tarsi buvo užprogramuotas to išvengti. Ir iš tikrųjų iki 1991 metų jam ėjosi ne taip jau blogai: šalis dažnai ir gana sėkmingai kariavo su vangiai besipriešinančia Etiopija, imitavo marksistinės sistemos kūrimą, taip melždama finansinę ir technologinę paramą iš Sovietų Sąjungos, ir netgi sukūrė šiokią tokią pramonę.
Vis dėlto 1991-aisiais paaiškėjo, kad itališko ir angliško Somalių kultūriniai skirtumai pernelyg dideli, ir šiaurinis angliškas Somalis atsiskyrė. Dabar ten yra dvi niekieno nepripažįstamos valstybėlės Somalilendas ir Puntlendas, kurios tvarkosi visai pakenčiamai. O pietinis itališkasis Somalis nugrimzdo į anarchiją, kuri visiškai sunaikino ekonomiką ir sukėlė baisų badą. Padėtis nuo to laiko niekaip negerėja ir keista, kad ten dar apskritai liko žmonių.
Atomazga artėja
Taigi nieko keista, kad bedugnėje esančioje šalyje (mūsų "krizės" somaliečiams sukeltų nuoširdų juoką) formuojasi viduramžiškos struktūros. Kiekvieno regiono vadukas turi savo kariauną, baudžiauninkus ir renka mokesčius savo nuožiūra, įsipareigodamas saugoti savo teritoriją nuo kitų vadukų. Tiems vadukams, kuriems neužtenka žemės, tenka dirbti jūroje, kur sekasi visai neblogai: nuo metų pradžios užgrobta 90 laivų, už įgulas gauta 150 mln. dolerių neaudituotų išpirkų.
Civilizuotas pasaulis pasipiktinęs – kaip negražu šitaip smurtauti, kai jau seniai ištobulintos schemos, kaip plėšti žmones tiesiai iš dangoraižio, prekiaujant vertybiniais popieriais. O čia kažkokie barbarai, ir dar, beje, musulmonai, vadinasi, potencialūs teroristai... Neleisim! Taigi galbūt piratams savo veiksmais pavyks prisišaukti užsienio pagalbą savo kenčiančiai šaliai.
Tačiau vienas paaiškėjęs faktas kelia rimtų įtarimų, kad problemos sprendimas bus tik imituojamas. Jau kurį laiką daug kas inkščia, kad naftos kainų kritimas yra didelė problema ir niekaip nepavyksta jo pristabdyti. Tačiau kai linksmieji vyrukai iš Somalio užgrobė pilną supertanklaivį, naftos kaina bemat pašoko 10 dolerių. Taigi piratai jau yra svarbus veiksnys pasaulinei ekonomikai, ir naftą eksportuojančios šalys netruks tai įvertinti. O kam rūpi alkani somaliečiai?
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/atgimsta_senovines_isgyvenimo_strategijos
Kalbėti apie terorizmą jau seniai banalu. Žmonių, žūvančių nuo teroristų rankos „karštuosiuose taškuose“, nebelabai kas ir skaičiuoja. Juk, taikliai yra pasakęs kažkoks nežinomas autorius, viena mirtis – tragedija, o tūkstančiai – statistika.
Be to, terorizmas nėra naujas reiškinys. Manau, ne man vienam buvo nepaprastai įdomus Gedimino Kulikausko straipsnis „Verslo klasėje“ (2008, Nr. 1) apie anarchistus-teroristus, ypač stebino to meto teroro aukų skaičiai. Neseniai Darius Norvilas rašė „Verslo klasėje“ (2008, Nr. 6) apie kibernetinį terorizmą. Tačiau, matyt, kiekvienas sutiks, kad šiuo metu terorizmas perėjo į naują kokybinę fazę. Žinoma, atskaitos taškas – 2001 m. rugsėjo 11 diena. Iki tol dar niekada stipriausia pasaulio valstybė nebuvo taip užpulta: viduryje dienos, iš giedro dangaus – tiesiogine prasme. Paklausite – o Perl Harboras? Bet Perl Harborą puolė labai aiškus priešas – nuo imperinių ambicijų apsvaigusi Japonija. O Niujorką? „Al-Qaeda“. Kiek žmonių apie šią grupuotę žinojo iki 2001-ųjų?
George'ui W. Bushui savo kontroversišką atsako politiką įvardijus kaip „karą su terorizmu“ dažnas sakė: koks čia karas? Čia tiesiog velnias žino kas, o jeigu jau visai atvirai – tai paprasčiausias JAV noras brutalia jėga įvesti Pax Americana ir užgrobti naftos išteklių turtingus regionus Artimuosiuose Rytuose. Tačiau šis rašinys neskirtas mūsų geriausio sąjungininko politikos analizei – tai jau daryta kokį tūkstantį kartų. Aš noriu pakalbėti apie kitą šio reiškinio pusę – kaip nutinka, kad grėsmė galingiausiai pasaulio valstybei ateina iš kažkokių „teroristinių tinklų“? Kodėl taip viskas žlunga Irake ir Afganistane? O gal terorizmas ir šiuolaikinis karas paprasčiausiai neatsiejami?
Apie XXI amžiaus ginkluotų konfliktų atneštas naujoves jau šiek tiek esu rašęs straipsnyje „Vandenio eros nesulaukus“ („Verslo klasė“, 2007, Nr.9), tačiau ten buvo daugiausia kalbėta vos apie vieną tendenciją – karinės jėgos privatizavimą. Atėjo metas plačiau pakalbėti apie kitas.
Technologijų apsvaiginti
Kai pradedama kalbėti apie šiuolaikinį karą, pirmiausia visi įsivaizduoja ultramodernią karinę techniką: išmaniąsias bombas, nepilotuojamus orlaivius, egzoskeletus ir kitus beveik stebuklingus ginklus. Ši technika nuolatos šmėkščioja TV ekranuose, Didysis kaimynas išveža pademonstruoti ir į Raudonąją aikštę – žiūrėkite ir drebėkite, kaip mes pasirengę darbui ir gynybai! Panorėsime – viską subombarduosime, nušluosime, išdeginsime. Liks tik kelios apsilydžiusios sagtys – kaip po Damanskio konflikto. Štai ir dabar sklido gandų, kad Lietuvai vietoje Lenkijos bus pasiūlyta priimti kito fantastinio ginklo – PRG sistemos elementus. Užsižaidę su grėsmingos karinės technikos grožiu dažnai pamirštame, kad dar IV amžiuje pr. Kr. kinų mąstytojas ir strategas Sun Tzu pasakė: „Kautis ir laimėti visus mūšius nėra tobulybė; tobulybė – įveikti priešo pasipriešinimą be mūšio.“ Tai – ne tik karo strategijos principas. Tai – priminimas, kad karas, anot kito stratego Carlo von Clausewitzo, – politikos tęsimas ginkluotomis priemonėmis. Ginklai – dar ne viskas. Ir 1991 m. operacija „Audra dykumoje“, ir 2003 m. JAV vadovaujamos koalicijos įsiveržimas į Iraką buvo stulbinantys: supermoderni JAV kariuomenė labai lengvai ir su minimaliais nuostoliais pasiekė jai iškeltus uždavinius. Lygiai taip pat nesunkiai 2001 m. Afganistane buvo nuverstas Talibano režimas. Bet šiandien Afganistane talibai jau vėl apšaudo net Kabulą, o Irake prievarta, nors ir „esmingai sumažėjusi“ pagal oficialias ataskaitas, vis tiek nesiliauja. Tai kaip čia išeina – iki dantų ginkluoti režimai nugalimi lyg žaidžiant su „Sony Playstation 2“, bet tikros taikos kaip nėra, taip nėra? Kas tie blogieji vyrukai, kišantys pagalius į demokratijos eksporto vežimo ratus?
Kas jie?
Nuo pat XVII amžiaus vidurio valstybės buvo įpratusios, kad jeigu jos kariauja, tai kariauja su kita valstybe. Kovos instrumentas – ginkluotosios pajėgos turi tam tikras hierarchijos struktūras, paklūsta vieningai vadovybei, galų gale, už jų veiklą politinę atsakomybę prisiima valstybės vyriausybė. Galite man prieštarauti – juk būdavo kariaujama ir ne tik su valstybėmis, pvz., su įvairiais išsivaduojamaisiais judėjimais. Tačiau jeigu pažvelgtume, ko siekė tokie judėjimai ir su kuo jie tapatinosi, atsakymas būtų – valstybė. Išsivaduojamasis judėjimas visada buvo tarsi pirminė valstybės arba kelio į valstybės valdymą stadija. Jeigu tokie judėjimai norėjo tarptautinio pripažinimo, jie turėjo būti organizuoti kaip kvazivalstybė: politinė vadovybė ir jos „karinis sparnas“.
Paskutiniai dešimtmečiai iš esmės pakeitė šią schemą. Pirmiausia, labai susilpnėjo valstybė kaip politinio gyvenimo realija ir sumenko jos vaidmuo. Vienas iš tokio reiškinio kaltininkų – globalizacija, įgalinusi subjektus aklai nebesilaikyti vieno ar kito politinio vieneto (Vakarų civilizacijoje). Kitas – konfesinių, klaninių ir kitų galimų kolektyvinių ryšių sustiprėjimas, kur klasikinė ir visa apimanti vadinamoji Vestfalijos tipo valstybė buvo daugiausia atnešta kolonizatorių (Rytų civilizacijoje). Tai atspindi ir karyba, tiksliau tai, kokie subjektai naudoja ginklą.
Kas gi meta iššūkį vadinamosios „koalicijos“ kariams Irake? Kas sudaro tuos „teroristus“, kuriuos vis dėlto net ir žiniasklaida dažniausiai vadina „kovotojais“, „sukilėliais“? Kukliausiais skaičiavimais – apie 70 mažų, neaiškios struktūros, amorfiškų skirtingų grupuočių, jos nesudaro jokio Irako demokratinio fronto, Irako sąjūdžio ar kito vieningo judėjimo. Ir veda jas skirtingi interesai – sunitų fundamentalizmas, šiitų fundamentalizmas, lojalumas buvusiai Saddamo Husseino partijai „Baath“ arba – priešingai, oponavimas šiai partijai, vachabizmas, lojalumas Osamos Bin Ladeno ar Al Zarkawi mokymui ir taip toliau. Šios grupės neturi bendros struktūros, veikia atskirai viena nuo kitos, nepripažįsta viena kitos vadovavimo, tarpusavio veiksmus derina labai retai. Vienija jas tik bendras tikslas – noras kažkaip išvyti okupacines pajėgas (dabar nesigilinkime į teisines subtilybes dėl okupacijos faktine ir formaliąja prasmėmis), nuversti primestą vyriausybę. Bet kokiomis priemonėmis. Ir toliau tvarkytis patiems, net jeigu dėl to reikės kariauti tarpusavyje. Kaip geriausia būtų nuversti tą vyriausybę? Akivaizdu – kovotojai neturi tiek pajėgų, kad galėtų mesti tiesioginį iššūkį. Tačiau... Kovoje jų nevaržo gremėzdiškos kariuomenių biurokratinės struktūros ir statutai. Sprendimų, kaip kautis, jie neprivalo derinti tarpusavyje tarp skirtingų ginkluotųjų pajėgų rūšių (pvz., puolimas žeme – palaikymas artilerija – palaikymas iš oro). Jų vadovybė nepareikalaus atsakomybės už civilių žudymą, jeigu tai netyčia nufilmuoja žurnalistai. Nors šių kovotojų namuose taip pat gal laukia motinos ar mylimosios, jų ašarų niekas netransliuos per milijonus ekranų. Kančią jos pakels tyliai negausiame kaimynų, giminės, genties būryje. Naujus kovos būdus ar ginklus kovotojai pritaikys akimirksniu – nelaukdami, kol pastarieji bus „įtraukti į ginkluotę“. Be abejo, kovotojams netenka studijuoti Vest Pointe ar bent jau Jono Žemaičio karo akademijoje, jie mokosi daugiausia iš klaidų (bet vyksta natūralioji atranka – neapdairūs, nesumanūs kovotojai žūva, geriausieji išlieka). Tačiau – ar daug kas galėtų paneigti, kad kovoja jie efektyviai ir net ir pačių galingiausių valstybių karo mašinos pasijunta bejėgės, nors tikrosios valstybių gyvosios jėgos ar technikos netektys yra kuklios, palyginti su tarpvalstybiniais karais. Tad kur logika, kad 4000 žuvusių JAV karių neatperka 20 000 Irako kovotojų žūties?
Pirmasis bet kokio karo tikslas – priversti pasitraukti priešininką. Kad priešininkas pasitrauktų, nebūtina visų jo karių išžudyti. Užtenka, kad nuolatinė įtampa jį išvargintų ir jis pats nebenorėtų kovoti. Karų baigtis jau seniai sprendžiama nebe mūšio laukuose, o žmonių galvose. Prieštaraujantieji galbūt pateiktų Čečėnijos pavyzdį: štai Rusijos totalinio karo buldozeris vardu „federalai“ vis dėlto nušlavė kalnų kovotojus. Bet iš tiesų buvo kitaip – Rusija tiesiog nusipirko Kadyrovo klaną ir už dabartinį Čečėnijos „federalizmą“ moka baisius pinigus, be abejo, kartu suteikia klanui beveik neribotą valdžią. Juk net trapi taika vis dėlto geresnė už varginantį karą ir žūstančius vaikinukus iš Permės ar Ivanovo. Net jeigu Rusijos visuomenei dar labai toli iki demokratijos, nuolatinis karas yra sunkiai pakeliama būsena. O ilgaamžių demokratinių visuomenių žmonių galvose – paprastai ne karas, o teisingumas, žmogaus teisės, patogumas, malonumas, atsakomybė už savo piliečius, žūstančius „svetimuose“ karuose už „svetimus“ idealus. Beje, pradiniu 2003 m. Irako invazijos etapu „koalicija“ elgėsi panašiai kaip rusai Čečėnijoje – ji papirkdavo Irako kariuomenės karininkus, kad pastarieji nesipriešintų.
Ir vis dėlto – tai kas tie kovotojai? Teroristai? Kad ir kaip būtų keista, atsakymas į šį klausimą nebeturi prasmės. Kodėl? Todėl, kad ne jis svarbiausias. Daug svarbiau suvokti, kaip ir kodėl jie taip kovoja.
Kaip jie kovoja?
Taigi, priešą reikia išvyti, bet pajėgų tam neužtenka ir neužteks niekada. Negana to, priešas ne tik kariauja. Manydamas, kad atsakymas į visus klausimus yra efektyvi Vestfalijos tipo valstybė, jis mėgina ją sukurti į savo pusę patraukdamas ir vietinius – klasikinis divide et impera (iš lot. k. skaldyk ir valdyk). Taigi, pirmiausia kovotojai turi smogti į tai, kas sudaro Vestfalijos valstybės patikimumo stuburą: galimybę užtikrinti daugeliui piliečių tam tikrą gyvenimo kokybę. Gyvenimo kokybę, matyt, pirmiausia reikėtų suprasti kaip piliečio saugumą ir jo minimalią ekonominę gerovę. Ir vienam, ir antram tikslui pasiekti yra reikalingos lėšos ir, be abejo, piliečių palaikymas. Atimk tai – valstybė paprasčiausiai sugrius, o jos gyventojai grupuosis į kitokius darinius.
Šiais laikais visi mėgstame kalbėti apie tinklus: telekomunikacijų tinklai, inovacijų tinklai, socialiniai tinklai. Valstybei taip pat lengvai taikytina tinklo metafora, tiksliau – įvairių tinklų visumos, pradedant nuo fizinių tinklų (pvz., naftotiekis), baigiant socialiniais tinklais – lojalūs piliečiai, tarptautiniais tinklais – humanitarinė parama, finansinė donorystė.
Taigi, kovotojai supranta, kad „išvarginimo kare“ nėra jokio reikalo atakuoti priešo karinių taikinių (kad ir kaip to norėtųsi emociškai). Daug efektyviau naikinti valstybę ar okupantą palaikančius tinklus. Mat valstybei egzistuoti būtini tvirti saitai, siejantys ją į vieną visumą. Susirūpinimą kovotojams kelia tai, kad tinklas yra atsinaujinanti ir save palaikanti struktūra, tačiau kiekviename tinkle galima rasti kritinių taškų, jei jie bus pažeisti, suirs visas tinklas. Tinklui atkurti bus reikalingos lėšos, jų, žinoma, nebus galima panaudoti naujam, tvirčiau susiejančiam valstybę, jos piliečius ir institucijas tinklui kurti. Tad pažvelkime, kokius taikinius Irako (ir ne tik) kovotojai renkasi.
Pirmiausia – naftotiekiai. Vieša paslaptis, JAV įsiveržimo į Iraką vienas iš tikslų – naftos Artimuosiuose Rytuose kontrolė. Irako nafta galėjo tapti ir tuo auksu, kuris būtų pastatęs ant kojų Irako demokratinę vyriausybę ir suteikęs jai nuolatinį patikimą finansinį pagrindą. Netapo. Saddamas Husseinas 1991 m. keršydamas Kuveitui vadavusiai koalicijai padegė naftos gręžinius – bet vis dėlto gręžinys yra taškinis objektas ir jį lengva apsaugoti. Antrą kartą koalicija nepražiopsojo – 2003 m. puolant Iraką pirmiausia buvo stengtasi užtikrinti naftos gręžinių apsaugą. Bet jeigu Dievas uždaro duris, jis kur nors atveria langą (tiesa, tik sumanieji jį pastebi). 2004 m. kovotojai susprogdino vieną aukšto spaudimo naftotakio atšaką. Viskas, ką jie padarė – surado kritinį naftotakio tašką, iškasė dviejų metrų gylio duobę ir detonavo sprogmenis. Tai nebuvo taip vaizdinga, kaip degantis gręžinys (pamenate šiurpius CNN vaizdelius iš 1991 m. Kuveito?), bet Irako vyriausybei kainavo maždaug 500 mln. JAV dolerių iš naftos eksporto negautų pajamų. Kovotojų operacijai užteko kokių poros tūkstančių dolerių Tai – vos vienas atvejis iš neslūgstančios atakų bangos.
Negauti pajamų, be abejo, skaudu. Tačiau paprastai piliečiai tai pajunta daugiau netiesiogiai. O juk yra ir tinklų, kurie daug „arčiau kūno“. Pavyzdžiui, elektra. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be elektros? Tai štai, Bagdade Saddamo Husseino laikais elektra buvo tiekiama nuolatos (provincijose – prasčiau). Dabar, „New York Times“ žiniomis, provincijose elektrines kontroliuoja kovotojai, o išlaisvintai sostinei tenka tenkintis keliomis valandomis srovės tiekimo per dieną ar dvi. Kas nutiko? Ogi vienas iš mėgstamų kovotojų taikinių – elektros perdavimo linijos. Pulti jas lengva, tinkamas pažeidimas sukelia domino efektą (t. y. vienas po kito išsijungia kiti sektoriai), atkūrimas ir remontas – sudėtingas ir pavojingas darbas dėl tų pačių kovotojų veiklos. Negana to, provincijos, faktiškai valdomos įvairių ginkluotų grupuočių, atsijungia nuo centrinio tinklo ir nebesidalija savo ištekliais. Rezultatas – beveik žlugusi elektros perdavimo tinklų sistema. Ar norisi remti vyriausybę, kuri nesugeba išspręsti, rodos, tokios paprastos elektros tiekimo problemos? Tas pats ištiko ir mobiliojo ryšio tinklus.
Visuotinių ryšių, susijusios ekonomikos, tarptautinės ir humanitarinės paramos laikais gali būti tikras – jeigu bus labai blogai, sulauksi pagalbos, jeigu neturėsi savų specialistų ar darbuotojų – galėsi pasitelkti svetimus. Jeigu jie dirbs ne iš iš humanitarinių paskatų, tai bent iš asmeninių (juk visus galima nupirkti, ar ne?) Todėl nieko keista, jog Irako kovotojai nuosekliai siekė, kad užsienio bendrovės, humanitarinės organizacijos ir panašios struktūros kuo greičiau iš ten neštų muilą. Na, ir kas, kad tik dalis iš tų bendrovių aptarnavo koalicijos ginkluotąsias pajėgas kaip subrangovės (pvz., rūpinosi maitinimu), o kitos, rodos, užsiėmė kilniu darbu – sugriautos infrastruktūros atstatymu, medikamentų ir maisto dalijimu. Turbūt visi pamename reportažus apie inžinieriams (ne generolams!) pjaunamas galvas ir kitas baisybes. Rezultatas – masinis įmonių ir humanitarinių organizacijų darbuotojų bėgimas iš Irako. O tai – ir vėl smūgis išvaduotojų koalicijai ir demokratinei vyriausybei. Pagalbos nebėra ir jos nenusipirksi, o jeigu ir pirksi – mokėsi baisiai brangiai. Ne tik už darbuotojus, bet ir už jų asmens sargybinius. O lėšos iš kur?
Na, o tai, kad kovotojai nuolatos puola tuos, kuriuos laiko užsienio okupacinių pajėgų ir jų remiamos vyriausybės kolaborantais, – nieko nauja. Bet koks okupantas privalo remtis bent daliniu okupuotos visuomenės bendradarbiavimu. Kaip žinote, viena iš koalicijos svajų buvo perduoti Irako saugumą į naujos Irako policijos ir naujų šalies ginkluotųjų pajėgų rankas. Ar verta sakyti, kad svajonė liko tik svajonė, kad koalicija tik per plauką gali pasitikėti naujosiomis pajėgomis ir tos pajėgos tikrai neužtikrina saugumo. Kiek efektyvesnis pasirodė kitas sprendimas (vėl kadyrovininkų aidas) – t. y. kovai su vienais kovotojais pasitelkti kitus. Pvz., Irako atveju – sunitų kovotojams nugalėti kurį laiką buvo pasitelkta šiitų milicija (nereguliarios ginkluotosios pajėgos) – vadinamoji Mahdi armija, suburta šiitų radikalo Muqtada‘os al-Sadro. Sprendimas pasirodė efektyvus trumpam, kitu atveju buvo pasitelkti sunitai, kad padėtų įveikti „Al-Qaeda“ kovotojus. Ir taip toliau.
Beje, gali kilti klausimas – jeigu kovotojai iš tiesų veikia taip efektyviai, kodėl jie iki galo nesugriauna naftotiekių, elektros perdavimo tinklų ir pan.? Atsakymas labai įdomus: viena vertus, iš dalies veikiančios infrastruktūros reikia ir jiems patiems (tos pačios elektros), kita vertus, intensyvus puolimas gali išprovokuoti stiprų atsaką, o tai kovotojams atneštų daug nuostolių. Dabartinė padėtis, viena vertus, leidžia kovotojams laikyti savo rankose ir kontrolės, ir derybų instrumentus, kita vertus, kuria apgaulingą įspūdį, kad reikalus bent iš dalies kontroliuoja koalicija ir jos remiama vyriausybė.
Kodėl jiems sekasi, arba Atviros bendruomenės karas
Tad kaip čia išeina? Mažos, prastai parengtos, kukliai ginkluotos, susiskaidžiusios, negana to, tarpusavyje kovojančios (!) grupės kulte sukula galingiausios pasaulio valstybės ir jų remiamos vyriausybės ambicijas, planus ir pastangas. Kur paslaptis? Matyt, viskuo dėta kovotojų grupių, kurias taip pat galima vadinti tinklais, prigimtis.
Viena iš kūrybos, karybos ir gyvenimo taisyklių – savo silpnumą paversti pranašumu. Jau minėjau, kalbėdami apie valstybę kaip apie tinklų visumą mes kalbame apie stiprų tinklą. Tai – valstybės stiprybė. Kovotojų tinklai, palyginti su valstybės, yra silpni. Ir tai – jų stiprybė: ir psichologinė, ir taktinė. Kai 1987 m. Palestinoje prasidėjo pirmoji intifada (palestiniečių sukilimas), niekas nesitikėjo, kad tie „neramumai“ atves prie Oslo susitarimų. Ką, Izraelio policija, saugumas ir ginkluotosios pajėgos nebūtų įstengusios susitvarkyti su svaidančiomis akmenis ir deginančiomis padangas gaujomis paauglių, suburtų kažkokio anoniminio „Vieningo pasipriešinimo komiteto“? Nebuvo. Nes prieš tūkstančius kartų didesnę karinę jėgą kilo taikus protestas ir stipriai komplikavo ginkluotos jėgos naudojimą. Tereikėjo drąsos ir atkaklumo. Palestiniečiai netruko būti pripažinti engiamąja šalimi, pasaulio nuomonė greitai krypo jų naudai ir net patys kietakaktiškiausi Izraelio politikai buvo priversti pasirašyti susitarimus, numatančius Palestinos valstybę (apie tai, kad palestiniečiai savo sėkmę iššvaistė per antrąją intifadą – kita tema).
Ir nors Irako ar Afganistano kovotojai anaiptol ne taikūs, jie savo silpnybes taip pat pavertė pranašumais. Prisipažinkime, juk ne vienas iš mūsų mano, kad JAV metėsi į neteisingą karą prieš silpnus, prastai ginkluotus Irako žmones, tad šie griebėsi ginklo prieš žiaurų agresorių. Juk natūralu, tas, kurį muša, (iš tiesų ar iš pažiūros) kelia užuojautą, kad ir kas jis būtų – arabas ar čečėnas. Štai jums ir kovotojų stiprybė – nors jie kartais ir pjauna galvas civiliams, sprogdina bombas turguose, kai kam atrodo, kad dėl visko kalta grobuoniška JAV politika. Todėl dažnas šaukia: „Jankiai, namo!“
Bet stiprybių kovotojai turi ir daugiau. Pavyzdžiui, kiek buvo džiaugtasi, kad koalicijai pavyko sumedžioti vieną iš legendinių pasipriešinimo lyderių – Musabą Al Zarqawi (ką jau kalbėti apie patį Saddamą Husseiną). Juk netekę lyderių kovotojai pakrinka, pasipriešinimas suyra (prisiminkime klasikinį lietuvišką filmą „Tadas Blinda“ ir kas nutiko jo būriui, kai razbaininkų vadas žuvo)? Tačiau pasipriešinimas nė trupučio nenuslopo, nes Al Zarqawi nebuvo toks lyderis kaip suprantame valstybės ar ginkluotųjų pajėgų lyderius. Geriausiu atveju jis buvo įkvėpėjas, kalbų sakytojas, o visą tikrą darbą atlikdavo bevardžiai asmenys, ne vadovaujami Zarkawi, o tik jo įkvėpti (viename įraše matyti, kad Al Zarqawi net nemoka tinkamai elgtis su ginklu). Kai žuvo Al Zarkawi, jo sekėjai veikė ir toliau. Sukilėlių struktūros dėl to nepakriko. Kodėl? Todėl, kad nebuvo kam pakrikti, todėl, kad kovotojų struktūros yra taip mažai tarpusavyje susijusios, kad net dalies kovotojų netektis nedaro įtakos bendrai struktūrai. Tad, net jeigu JAV sumedžiotų Bin Ladeną, vargu ar jo sekėjai liautųsi vedę pasaulį į Islamo kalifatą.
Kita, beveik banali kovotojų stiprybė – jiems nereikia klasikinės pergalės, vėliavos virš Reichstago ar Gvadalkanalo. Jiems reikia tik po truputį priešintis, kol koalicija susirinks visus savo superžaislus ir nešdinsis atgal už vandenyno. Išlaikyti okupacinę armiją kainuoja milijardus. Valstybei, kurią pradeda kamuoti ekonominė krizė, tai taps tiesiog per brangu, o nesibaigiančios kovos perspektyva baugina. Grupuotėms tereikės perorientuoti kovos sąnaudas į tarpusavio santykių aiškinimąsi.
Dar vienas aspektas, apie kurį jau trumpai užsiminta, – kovotojų lankstumas. Nors daugelis iš mūsų juos vaizduojamės kaip tamsuolius islamo fundamentalistus, norinčius tik kad visos moterys dėvėtų čadras, o vyrai – augintųsi barzdas, tai anaiptol nereiškia, kad jie nemoka rinkti, analizuoti ir pritaikyti informacijos arba nežino, kas yra kompiuteris. Atlikite eksperimentą – pasižiūrėkite, per kiek laiko surasite internete informacijos apie tai, kaip pasidaryti improvizuotąjį sprogdinimo užtaisą (angl. Improvised Exploding Device – IED). Net ir pirmosiose „Google“ nuorodose jau bus naudingos informacijos, o pasikapstę giliau pamatysite, kad tai gana nesudėtinga. Kovotojų sumanumas jus šiek tiek pritrenks.
Vienas iš terorizmo tyrinėtojų Johnas Robbas mano: dabartiniai kovotojai (Irake ar kur kitur) veikia kaip atvirojo kodo programų kūrėjai. Tai yra žinias, kaip kovoti, jie skleidžia plačiai ir neabejoja, kad vieno kovotojo sukurtą improvizuotąjį sprogmenį netruks patobulinti kitas, trečias, ketvirtas, penktas. Informacijos monopolio nebėra ir labai norėdamas kiekvienas iš mūsų galime sužinoti, kaip ir iš ko pasidaryti bombą. Taip, kaip atvirojo kodo kūrėjai įrodė savo programų efektyvumą, palyginti su „komercinėmis“ programomis, kovotojai įrodo tą patį, vargindami priešininko ginkluotąsias pajėgas ir kitaip tiesiogiai veikdami priešo mintis ir sumanymus įvairiausiais nekonvenciniais, bet ne mažiau efektyviais kovos būdais. Pagaliau anksčiau, kad taptum kovotoju, tau reikėdavo kur nors vykti, ką nors įrodinėti, gauti ginklą, šovinių, paklusti vadovybei. O, pavyzdžiui, Madrido traukinių sprogdintojai tiesiog pasiplepėjo internete ir sumanė, ką ir kaip daryti.
Ką tai žada?
Nieko gero. Pirmiausia, terorizmas, kaip vienas iš efektyvios kovos būdų prieš „nenugalimas“ valstybes, išliks. Silpnesnioji konfliktų pusė tiesiog neturi jokio kito ginklo, todėl teroristiniai metodai ir šiuolaikinis karas neatsiejami. Žinoma, mes, drąsaus užkampio gyventojai, kol kas galime būti ramūs. Daugiausia klius tiems, kas vyks į „karštuosius taškus“ – kovoti ar atstatyti provincijų. Jau turbūt supratote, dabartinėse kovose individualus dalyvio statusas neturi jokio reikšmės, taikus inžinierius rizikuoja gal net daugiau nei išlavintas karys. Kita vertus, jeigu vėl užgriūtų klasikinė Rusijos grėsmė, kovotojų teiktomis pamokomis irgi galėsime pasinaudoti. Kaip matote, dabartinei kovai nebūtinos žeminės ir miškai. Mūsų sąjungininkams ir kitoms didelėms demokratinėms valstybėms nepalyginti blogiau – jie ne tik neturi galimybių laimėti, bet, parodė rugsėjo 11 d., gali būti ir vėl užpulti. Žmonės, laikantys save terorizmo ekspertais, sutaria – klausimas dėl didžiulio teroro akto yra ne „ar“, o „kada“. Taip pat sutariama, kad jis bus netikėtas ir naujoviškas. Štai kodėl man atrodo, jog CŽV negalėjo būti rugsėjo 11 d. kūrėja, kaip kad aiškina kai kurios sąmokslo teorijos – valstybinė struktūra tokiam genialiam paprastumui tiesiog per daug nerangi ir neišmoninga. Todėl pagrindinis dėmesys dabar turi būti skiriamas pasirengti, ką daryti, kai teroro aktas įvyks, ir kaip išgyventi valstybės tinklo draiskanose. Bet tai jau kita tema.
Straipsnis parengtas remiantis Johno Robbo, Thomas X. Hammeso, William S. Lindo ir kitų autorių knygomis bei publikacijomis
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/terorizmas_nuo_programavimo_geniju_iki_religijos_fanatiku
Vat ir myliu JĄ už tokius "sutapimus" Prieš savaitę, gal kiek daugiau, pats brukštelėjau laišką su foto į tą "15min" konkursą Na, pažiūrėjau kelias dienas, neįdėjo, tai tiek to pamaniau... O šyrit žiūriu, kad mano Mergaitė jau įsidėjusi iškarpą, kad jos analogišką nusiuntimą konkursui vistik publikavo! Kaip daugeliu atveju prieš tai, šį kartą irgi bene tuo pačiu metu sumąstėm ir padarėm tą patį Nors mus skiria fiziškai 1500 km, bet emociškai mes kaip vienas... 
Savo balsą už 15min savaitės porelę gali atiduoti ČIA (ieškok dešinėje pusėje, žemiau, tarp konkursų )
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/15min_porele
Apocalypto
Kas būtų ~ jei į žemę atsitrenktų asteroidas
Toksai visai ne šventinis filmukas, sorry, bet labai jau įspūdingas
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/apocalypto
Patalpinta: 2008-12-28 | Peržiūrėta: 10885 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Veiksmo kamera - Oregon Scientific ATC2K
Kas pabus geriausiu Kalėdų seneliu jei ne pats sau??
Na realiai kokia čia dovana - kažkada pamačiau, patiko, pasidomėjau, pasitaikius progai įsigijau. Tik, kad ta proga pasitaikė per Kalėdas - tai grynas sutapimas Whatever Žodžiu nusipirkau senai norėtą šalminę video kamerą ("helmet cam" / "action cam" ir t.t.) Oregon Scientific ATC2K
Tai nėra kažkoks didelis stebuklas ir tikrai ne pati geriausia nufilmuotos medžiagos kokybė, bet užtat didelis patogumas už labai nedidele - 100 eurų kainą, tad manau tikrai verta įsigyti tokį technologinį "žaisliuką"
Žinoma jei Jūsų "aktyvus laisvalaikis" = TV žiūrėjimas, tai gal... ir nereikia
Bet jei užsiimate bent dalimi tų hobių kaip aš - šokinėjate parašiutu, laipiojate uolomis ar pastatais, žaidžiate airsoft`ą ir t.t. tuomet tokia kamerytė turėtu būti įrašyta "būtina įsigyti" sąrašo viršuje Nes tikrai labai juokinga dabar prisiminti situacijas, kai iššokęs iš lėktuvo ir įsitikinęs, kad viskas ok, paleidi sparno valdymo stropas... ir griebiesi ieškoti, įjungti ir kažką nufilmuoti su ant krūtinės parišta "muiline" Apverktinai nepatogu ir kvaila O čia komplekte krūva visokių laikiklių, tad šia kamerą galima lengvai tvirtinti ant bet kokio šalmo, dviračio ar krosinio motociklo (ar motorolerio) vairo, su specialiu žiedu manau nesunkiai prisitvirtinsiu ant airsoft AEG ar tikro ginklo "bėgių" ir t.t.
. Pritvirtinai ir pamiršai (aišku tik gerai būtų nepamiršti įjungti kai prasidės veiksmas ) - kur suki galva, ten filmuoja ir kamera. Daugiau niekuo rūpintis nereikia. Paprasta, patogu, nebrangu Kiti jos pliusai - nedideli gabaritai ir mažas svoris. Maitinama 2x AA tipo elementais (ar akumuliatoriais). Video įrašinėja į paprastą SD kortelę (į 2GB SD atminties kortelę telpa 60 min vaizdo įrašo), .avi formatu, o tai didelis pliusas, kad nieko po to nereikia konvertuoti. Tiesiog iškėlei į kompiuteri ir galima pradėti montavimą
Taipogi šis "žaisliukas" atsparus (sąlyginai aišku) smūgiams ir net vandeniui (bent iki 3 metrų gylio rašo)! O tai aktualu norint pafilmuoti kokį "veiksmą" taktikoje per lietų ar plaukiant baidarėmis tarkim
Meniu irgi paprastas ir aiškus, apie kameros įjungimą, video įrašo pradžią ar stabdymą pranešama aiškiais garsiniais signalais, tad nėra būtina nusiimti šalmo, norint įjungti ar sustabdyti įrašą.Minusai? Žinoma ne įtin gera vaizdo kokybė (garso - dar prastesnė
) na bet ko norėti iš tokių gabaritų ir tuo labiau kainos kameros?! Nei čia kokio fokusavimo ar dar kokių funkcijų yra - lešis fiksuotas ir viskas, o vaizdas tai keičiasi greitai, ypač aktyvioje veikloje, tad vaizdas nemažai "plaukioja", yra tamsokas ir kartais trūksta kontrastų. Bet tai tikrai geriau nei nieko nenufilmuoti, kai kartais pagal situacija tiesiog abi rankos užimtos (kabant ant virvės 30 metrų virš žemės, žemyn galva tarkim, tai ne iki muilinės dar laikymo ir filmavimo ).Pora pavyzdinių filmukų iš YouTube - be montažo, tiesiog testai kaip ši kamera filmuoja ore ar vandenyje
:P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/veiksmo_kamera_-_oregon_scientific_atc2k
Patalpinta: 2008-12-27 | Peržiūrėta: 9765 | Komentarai: 4 | | Rekomenduoti draugui!
Kūčios ir Kalėdos Kosove
Kūčių vakarą bataliono (lenkų - ukrainiečių) lygmeniu buvo suorganizuota šventinė vakarienė į kurią pakvietė ir mus. Nors malda ir palinkėjimai buvo lenkų kalba, bet ne tai esmė
Visi susivienijo po vienu stogu, prie bendro stalo. Kas su šypsena ir palinkėjimai kitiems, kas su savo mintimis apie namus ir artimuosius, bet svarbu kad visiems buvo šilta ir gera. O už vis geriausia - kelių rūšių silkė, mišrainės, koldūnai!!! Ech kaip buvo skanu! Kaip mes pasiilgę tokio maisto Amerikiečių valgykla maitina gerai, bet tai vis tik ne tas, mums įprastas, maistas...O po lenkų vaišių susirinkome viename iš mūsų būrio kambarių, kur buvo suruoštas kuklesnis, bet toks nuoširdus stalas! Kas ką "sutaupė" iš valgyklos kokios mišrainės, ką nupirkt sugebėjom, kas tiesiog buvo sukurta "iš nieko", na žinote kaip būna, kai nori, tai sugebi
Nealkoholinis raudonas vynas ir toks pats alus - ne bėda. Juk šventinę nuotaiką sukuria ne alkoholis toli gražu Svarbiausia - draugai ir kolegos Vakare kaip tyčia labai gražiai prisnigo. Kai kam iš mūsų teko Kalėdų išvakarėse išvažiuoti į tarnybą pasienyje
Bet tai nieko, juk visuomet kažkas budi, kad kiti galėtų švęsti ir / ar linksmintis - medikai, gaisrininkai, policininkai, kariai...P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/kucios_ir_kaledos_kosove
Patalpinta: 2008-12-26 | Peržiūrėta: 9118 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Celine Dion - Happy Christmas
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/celine_dion_-_happy_christmas
Patalpinta: 2008-12-25 | Peržiūrėta: 10304 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
LR Prezidento V.Adamkaus sveikinimas Lietuvai
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/lr_prezidento_vadamkaus_sveikinimas_lietuvai
Patalpinta: 2008-12-24 | Peržiūrėta: 9232 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Teletiltas su LR Prezidentūra!
Nė valanda nepraėjo po to kai gavome puikią Kalėdinę dovaną - palinkėjimus tiesiogiai iš... Lietuvos respublikos Prezidento Valdo Adamkaus, kariuomenės vado generolo leitenanto Valdo Tutkaus ir krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės lūpų!
Ech... tokia galimybė ir atsakomybė užmegzti ir palaikyti vaizdo konferenciją su Prezidentūra pasitaiko toli gražu ne kiekvienam ir ne kas diena!
O svarbiausia, kad viskas praėjo itin sklandžiai, nes net paprastai bendraujant su namiškiais, būna trūksta interneto kanalo pralaidumo, todėl ima trukinti garsas ar vėluoti vaizdas... o čia kaip tyčia viskas buvo puiku ir stabilu, gera transliacijos kokybė, nors telekonferencija vyko lygiagrečiai ir su Afganistane (Goro provincijoje ir Kandahare) tarnaujančiais mūsų kolegomis Visus galėjusius dalyvauti (gaila, bet nemaža mūsų KFOR-19 būrio dalis atostogose arba tarnyboje / po tarnybos ilsėjosi ir t.t.) būrio karius labai pradžiugino ir pakylėjo tokia puiki kariuomenės Jungtinio štabo ir Prezidentūros iniciatyva ir dovana. Ačiū labai už tai!
Ir oficialus Prezidento spaudos tarnybos pranešimas dar po valandos:
Prezidentas pasveikino tarptautinėse taikos palaikymo misijose tarnaujančius Lietuvos karius
Antradienis, 2008 gruodžio 23 d. (Vilnius).
Šiandien Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus dalyvavo tiesioginiame vaizdo tilte su šalies kariais, tarnaujančiais tarptautinėse taikos palaikymo misijose.
Šalies vadovas domėjosi karių tarnybos sąlygomis, pasveikino juos artėjančių Kalėdų švenčių ir Naujųjų metų proga.
„Šventų Kalėdų išvakarėse daugelis žmonių grįžta į savo namus, pas savo artimuosius. Tikiu, kad prie Kūčių stalo Jūsų artimieji mintyse bus su Jumis. Kalėdų šventes ženklina ne tik Tikėjimo, Meilės ir Vilties, bet ir artimųjų ilgesio ženklai. Tai Jūsų – toli nuo Lietuvos esančių karių – gyvenimo kasdienybė“, - sakė Prezidentas.
Valstybės vadovas pabrėžė, kad Lietuvos žmonės širdyse yra kartu su savo kariais ir didžiuojasi Jų atliekama tarnyba.
„Šioje gražiausioje metų dvasinėje šviesoje nuoširdžiai sveikinu visus šalies karius, kurie vykdo jiems patikėtas misijas toli nuo Lietuvos. Linkiu visa ko geriausio ir kad greičiau ateitų diena, kai Tėvynėje galėsite pasveikinti savo artimuosius“, - sakė Prezidentas V. Adamkus.
Lietuvos vadovas linkėjo kariams būti tvirtais ir drąsiais – tokiais, kokius Juos vertina tarnybos draugai ir kaip apie Juos kalba tarptautinių misijų partneriai.
Šiuo metu tarptautinėse operacijose Centrinės ir Pietų Azijos, Persijos įlankos, Balkanų ir Pietų Kaukazo regionuose dalyvauja apie 200 Lietuvos karių. Afganistane šiuo metu tarnybą atlieka apie 150 karių ir 4 valstybės tarnautojai bei pareigūnai iš Lietuvos.
Prezidento spaudos tarnyba
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/teletiltas_su_lr_prezidentura
Patalpinta: 2008-12-23 | Peržiūrėta: 8165 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Rusijos pajėgoms – nauja ginkluotė ir technika
Per ateinančius trejus metus Rusijos kariškiai įsigis daugiau nei 70 strateginių branduolinių balistinių raketų, naujienų agentūra „Interfax“ pirmadienį citavo Karinio pramoninio komiteto vicepirmininko žodžius.
„Per ateinančius trejus metus bus nupirkta ir perduota kariuomenei daugiau nei 70 strateginių raketų, daugiau nei 30 artimojo nuotolio raketų „Iskander“, taip pat raketinių greitintuvų ir lėktuvų“, – nurodė Vladislavas Putilinas, kurio žinyba vadovauja Rusijos ginklų pramonei.
Jis pridūrė, kad kariuomenė taip pat įsigis 48 karo lėktuvus, šešis žvalgybinius nepilotuojamuosius orlaivius, daugiau nei 60 karo sraigtasparnių, 14 karo laivų ir beveik 300 tankų.
Pasak V.Putilino, Rusijos ginkluotės užsakymai 2009–2011 metais sieks beveik 4 trilijonus rublių (apie 350 mlrd. litų).
Praeitą savaitę Rusija paskelbė, kad gruodžio 24 dieną šalies arsenalą papildys naujos raketos, galinčios nuskrieti 10 tūkst. kilometrų.
Rusijos kariškiai siekia pamažu atsisakyti Sovietų Sąjungoje sukurtų strateginių tarpžemyninių balistinių raketų, tokių kaip UR-100N, pagal NATO klasifikaciją vadinama „Stiletto“. Jas pakeis nauji ginklai, o šalies ginkluotosios pajėgos taps dinamiškesnės.
Praėjusią savaitę vienas Rusijos generolas sakė, kad Maskva pasiruošusi atsisakyt branduolinių raketų arsenalo esminio atnaujinimo planų, jeigu JAV nedislokuos Europoje prieštaringai vertinamo priešraketinės gynybos skydo.
JAV prezidento George'o W.Busho inicijuotus planus pastatyti radiolokatorių stotį Čekijoje ir dislokuoti priešraketines raketas Lenkijoje Maskva laiko tiesiogine grėsme savo nacionaliniam saugumui.
Tačiau JAV tvirtina, jog priešraketinės gynybos skydas nukreiptas ne prieš Rusiją, o skirtas apsisaugoti nuo „piktadarių valstybių“, tokių kaip Iranas.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/rusijos_pajegoms__nauja_ginkluote_ir_technika
Patalpinta: 2008-12-23 | Peržiūrėta: 8636 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
NATO „stogas“ – talibai
Laikraštis „The Times“ pranešė gavęs žinių, kad NATO kariams sunkvežimiais gabenamus ginklų krovinius saugo priešų – Talibano atstovų – konvojai. Be abejo, šis„stogas“ – ne už dyką: Vakarai neoficialiai talibams moka „otkatą“.
,,The Times” žurnalistas Tomas Coghlanas, daug rašantis apie Afganistaną, pranešė, jog tik tokiu būdu NATO karius saugiai pasiekia ginklai. Paradoksas: talibai už neoficialiai Vakarų mokamus kyšius leidžia į Afganistaną įvežti ginklus savo priešams, kad šie žudytų saviškius.
Įdomiausia tai, kad Vakarų karių bazės ginklais, kuru ir kitais reikalingais dalykais aprūpinami tarptautinių kompanijų. Tačiau, kadangi krovinius gabenti tenka iš Pakistano uostamiesčio Karačio, gabenimo verslui tarpininkauja vietinės sunkvežimių kompanijos. Šios, kad įveiktų itin pavojingus kelius į pietus nuo Kabulo, yra saugomi ginkluotų afganistaniečių.
Apsaugą, kaip išsiaiškino „The Times“ žurnalistas, už milijonus svarų sterlingų (kurių dalis – iš Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojų kišenės), garantuoja Talibanas.
Šią žinią patvirtino kelios užsienio kompanijos tiekėjos. Tiesa, niekas nepanoro, jog būtų skelbiami jų tikrieji vardai, tačiau šių kompanijų atstovai prisipažino, kad 25 procentai pinigų auž krovinio gabenimo apsaugą yra vadinamasis „otkatas“ (kyšis) Talibanui.
Kodėl taip vyksta? Pinigai talibams reikalingi, o vakariečių pajėgoms reikia didžiulių kiekių kuro, ginklų. Vien pagrindinei britų bazei Camp Bastion Helmando provincijoje per savaitę prireikia daugiau kaip milijono litrų dizelinio ir aviacinio kuro. Afganistane – daugiau kaip 70 tūkstančių svetimų šalių karių, kuriems reikia maisto ir įrangos, didžioji dalis jos gabenama keliais. Be to, kitais metais į Afganistaną JAV ketina siųsti dar bent 20 tūkstančių karių.
Vienintelis kelias, vedantis į NATO bazes, eina per Pakistaną ir Talibano kontroliuojamas Afganistano vietoves.
Paprastai už sunkvežimį apsaugą garantuojanti afganistaniečių kompanija reikalauja 1000 JAV dolerių. Konvojuose būna 50-100 sunkvežimių. Vadinasi, iš vieno konvojaus talibai gauna ne mažiau kaip 10-20 tūkstančių dolerių pelno. Jei Talibanui pinigai nesumokami, konvojai užpuolami ir apiplėšiami (neseniai tokių atvejų pasitaikė).
Talibai tokį pasipelnymo šaltinį surado maždaug prieš metus. Pasak „The Times“ žurnalisto, šiemet kelyje į Kandaharą beveik kasdien užpuolami sunkvežimiai, kuriuose esantis krovinys skirtas NATO kariams. Štai, pavyzdžiui, birželio 24-ąją talibai sunaikino 50 sunkvežimių konvojų. Septyniems vairuotojams buvo nukirstos galvos, kurios po to mėtėsi pakelėje.
Tiesa, Talibanas nėra vienintelis vakariečių konvojų „stogas“ – kyšius tenka mokėti ir policijai, valdininkams, vagims, plėšikams. Apie tai žinoma ir Afganistano Vyriausybėje.
NATO pajėgų Afganistane atstovas spaudai Jamesas Gateris teigia, jog pajėgos yra sudariusios sutartis su komercinėmis firmomis, todėl tai esąs jų reikalas, kaip krovinys patenkąs į Afganistaną.
Kol kas tik viena vakariečių kompanija – Šveicarijoje įsikūrusi „Supreme Global Solutions“– prisipažino gabenanti krovinius Afganistane. Kitos kompanijos tyli.
Vakarai.us
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/nato_stogas__talibai
Patalpinta: 2008-12-22 | Peržiūrėta: 8516 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
Karo žurnalistas nusprendė atsiprašyti
Nors aš asmeniškai nelabai suprantu už ką - juk parašė tikrai puikiai ir pagiriančiai apie mūsų SOF, sukėlė nemažai susidomėjimo ir aplodismentų
Visi normalūs žmonės tą palyginimą su "Borat`u" priėmė normaliai kaip paprastą juokelį. Atsipalaidavusiems ir pažangaus mąstymo amerikiečiams taip pajuokauti - nieko tokio. O kažkokiems užsiangažavusiems, susisukusiems savo pagiežoje lietuviams "komentatoriams" kažkas pasirodė ne taip ir iš to skandalą pabandė kelti... vaje vaje... Tad perspausdinu ir naują straipsniuką. Bet labiau patariu skaitantiems angliškai paskaityti originalų autoriaus "atsiprašymą" - http://www.michaelyon-online.com/letter-to-commander-of-lithuanian-special-forces.htm ir tuo labiau - amerikiečių komentarus po juo. Miela malonų
O čia "nacionalizuota", tai yra daugeliu atvejų runkelių (nesuprantančių jumoro ir nesugebančių mąstyti "out of box") protui išversta versija...:Šmaikščiai Lietuvos specialiąsias pajėgas “Aitvaras” Afganistane savo tinklaraštyje aprašęs Amerikos žurnalistas Michaelis Yonas, pavadinęs mūsų karius “apsiginklavusia Borato versija”, nusprendė viešai atsiprašyti “Aitvaro” vado ir visų Lietuvos gyventojų.
“Žodžiai, kuriuos parašiau apie Lietuvos Specialiąsias pajėgas, turėjo būti suprasti kaip didžiausias pagyrimas. Tačiau aš suprantu, kad šie žodžiai buvo itin klaidingai interpretuojami Lietuvoje”, - rašo laiške žurnalistas.
Anot jo, daugybė JAV karių susisiekė su juo asmeniškai, kad apgintų Lietuvos karius.
“Mano ištikimi skaitytojai suvokia, kad Lietuvos specialiųjų pajėgų palyginimas su “apsiginklavusio Borato versija” buvo tiesiog draugiškas šaržas. Aš net nesuvokiau, kad tiek Lietuvos skaitytojų skaitė mano pranešimą, ir kaip šie trys žodžiai gali įžeisti, tuo tarpu likusia pasakojimo dalimi aiškiai siekiau ypatingai pagirti Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgas”, - tikina amerikietis.
“Tad rašau šį atsiprašymą Lietuvos skaitytojams ir Jums (“Aitvaro” vadui – red.) ne tiek dėl reakcijos iš jūsų pusės, bet ir tam, kad nuraminčiau susirūpinusius amerikiečių karius, kurie iš tiesų jaučia pagarbą Lietuvos specialiosioms pajėgoms. Mūsų kariai žavisi Lietuvos karių drąsa, kompetencija bei pasiryžimu susidoroti su teroristais. Taip pat kariai nenori trijų žodžių iš rašytojo, kuris pakenktų jų santykiams su Jūsų Specialiosiomis pajėgomis. Vienas iš aukščiausio rango JAV karininkų susisiekė su manimi šį rytą, sakydamas apie jus: “bet kuriam amerikiečiui vadui ir kariui būtų pasididžiavimas tarnauti kartu bet kokiomis sąlygomis”, - rašoma žurnalisto laiške.
“JAV jaučia pagarbą Lietuvai. Amerikiečiai kariai skundžiasi tik dėl vieno dalyko: tokių Lietuvos karių galėtų būti daugiau!” – nesiliavo šmaikštauti M.Yonas.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus teigia, jog karo žurnalisto M.Yono publikacija buvo „šiek tiek pasiklydusi lietuviškame vertime“ ir keletas publikacijos žodžių sukėlė skaitytojų nesusipratimų dėl kultūrinio skirtumo.
„Ne visi skaitytojai ir komentuotojai Lietuvoje suprato amerikiečio geranorišką šaržavimą. Išties, M.Yonui galime tik padėkoti už dėmesį sunkią ir pavojingą misiją atliekantiems „aitvarams“, – sakė V. Tutkus.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ atlieka antiteroristinę misiją Afganistano pietiniame regione, NATO vadovaujamose Tarptautinėse saugumo paramos pajėgose (International Security Assistance Force, ISAF). Nuo 2007 liepos misijoje pasikeitė keturi eskadronai. Misija bus tęsiama pavasarį.
lRytas.lt
Ir dar šiek tiek gerų komentarų, kai kuriuose blog`uose sekusių originalų straipsnį anglų kalba
This completely made my (Lithuanian) wife's day. She is so proud of her countrymen.
Little Lord Fauntelroy
They tore down a statue of Lenin, and replaced it with a statue of Frank Zappa. Seems like a decent place.
JP
I've always wanted to go overseas. Now, I have a place to go.
"a weaponized version of Borat"
I love that!
Yes, any country that goes from Lenin to Zappa in a single revolution is MY KIND OF PLACE!
Lithuanians kick ass.
Hucbald
I'm married to a wonderful Lithuanian woman and will travel there in May, 2009. Every Lithuanian soldier I see, will surely get a handshake, a drink of his choice, and words of praise from me.
(Kas bus, nebus bet Lietuvis nesparazus) Long live the great nation of Lithuania. These are the words from me, an American. Visa gero!
Danielius Collard
After second world war lithuania soldiers was fight USSR soldier until 1956 years. Beattle was lithuanian 100 people NKVD soldier was about 2000 people , and about 90 % beattle wins lithuania soldiers 15 century beattle against germany and england ordian soldiers.Was stoped Mongolian invasion i Europe , but LITHUANIA is to small country but soldier is a breave hart.
My grand father was lithuania soldier
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/karo_zurnalistas_nusprende_atsiprasyti
Patalpinta: 2008-12-21 | Peržiūrėta: 8288 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
SWAT.lt
Wallpaper`is ir kelios foto iš fotosesijos pristatant naują komandos narių aprangą ir ekipuotę:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/swatlt
Patalpinta: 2008-12-20 | Peržiūrėta: 10029 | Komentarai: 2 | | Rekomenduoti draugui!
Obama: internetas – prioritetas
Įdomų kada mūsų valdžia susiprotės iki to?? Tarkim net Latvijoje pirmakursiams studentams vyriausybė dovanoja po nešiojamąjį kompiuterį, nes supranta, kad investicijos į jauną ir ypač į jo protą, galimybes sugrįš šimteriopai
Tik ne pas mus... Barackas Obama neseniai paskelbė grandiozišką planą – kaip atsaką ekonominei krizei, jis siūlo plėsti JAV interneto infrastruktūrą. Tobulinti interneto ryšį – ypač protinga mintis, mat tai padarius, plistų žinios, skatintųsi verslumas ir šalis taptų konkurencingesne pasaulinėje rinkoje.
JAV ilgai buvo pasaulio technologijų lyderė, tačiau internete ji smarkiai atsilieka. Šiuo metu šalis yra penkiolikta pagal greitaeigių interneto prieigų skaičių. Obamos plano esmė – JAV piliečiams suteikti pigią ir greitą interneto prieigą.
Barackas Obama, pasižymėjęs tuo, kad internetu surinko didžiąją dalį savo kampanijos lėšų ir rinkėjų, dar kampanijos metu kalbėjo apie interneto galią pagerinti JAV piliečių gyvenimo kokybę. Jis teigė, kad internetas galėtų sumažinti sveikatos apsaugos išlaidas, sukurti darbo vietas ir leisti piliečiams efektyviau dalyvauti valstybės valdyme.
Obama teigia, kad sieks kiekvienam vaikui užtikrinti galimybę prisijungti prie interneto – mat vaikai, pakliuvę į ne tą skaitmeninio skilimo pusę, lieka be galimybės šviestis ir konkuruoti dėl gerai apmokamų darbų.
JAV prezidentas taip pat pasisako už „tinko neutralumą“, principą, teigiantį, kad interneto paslaugos tiekėjai neturėtų diskriminuoti vienokios ar kitokios informacijos. Anot jo, „tinklo neutralumas“ – būtinas, kad IPT neblokuotų jiems nepalankaus turinio ir nedarytų nuolaidų didžiosioms technologijų kompanijoms, taip naikindami mažąsias ir stabdydami inovacijas.
Obamai teks smarkiai padirbėti su kongresu – ir pakovoti su korporacijų lobistais – kad pasiektų kai kuriuos iš šių tikslų, tačiau kai kuriuos jis gali pasiekti ir pats. Paskyręs tinkamus žmones į federalinę ryšių komisiją, jis turėtų įtvirtinti „tinklo neutralumą“.
NYtimes.com
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/obama_internetas__prioritetas
Patalpinta: 2008-12-19 | Peržiūrėta: 7913 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Hummer
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/hummer
Patalpinta: 2008-12-18 | Peržiūrėta: 8050 | Komentarai: 3 | | Rekomenduoti draugui!
Dovanojome Kalėdas pradinukams!!!
Nuostabus jausmas kažkam suteikti džiaugsmą. Dar nuostabesnis, kai tas džiaugsmas trykšta iš vaikų akių ir lūpų. Tokią galimybę dalintis dovanomis ir džiaugsmu turėjome lygiai prieš savaitę, kai lankėme vieną atsakomybės rajono pradinukų mokyklą! Iš bazės nusivežėme pati tikriausią iš tikrų Kalėdų senelį, o vaikučiai labai paprasti, iš šiek tiek atokaus kaimo, tad apie tokį Stebuklą buvo tik girdėję arba geriausiu atveju per TV matę (o ir kraštas čia musulmoniškas, tad nešvenčia jie Kalėdų taip kaip mes), tad jų akys iš pradžių plėtėsi iš nuostabos, ore buv juntamas susivaržymas ir kuklumas, bet po truputi žiburėlis įsibėgėjo ir visiems tapo labai linksma
Įteikėme dovanas, pagrojome ir pašokome su vaikučiais, jie savo ruožtu užniurkė Kalėdų senelį ir t.t. Žodžiu tai tikrai kol kas geriausiai pavykęs mūsų būrio socialinis projektas, o besąlygiškas ir paprastas, todėl labai brangus vaikų džiaugsmas ir dėkingumas - geriausia atgalinė dovana mums
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/dovanojome_kaledas_pradinukams
Patalpinta: 2008-12-17 | Peržiūrėta: 8089 | Komentarai: 3 | | Rekomenduoti draugui!
Asmenybės testas „Pažink save per paveikslėlius“
Aptikau ir užpildžiau čia tokį vieną testą. Rezultatai pakankamai įdomūs
Jei susidomėsite, galite išbandyti ir Jūs - DarniPora.ltAtlikto testo rezultatai.
> Esi nuotykių trokštanti asmenybė, turinti neribotą vaizduotę. Tavo mąstymas siekia kosmoso platybes. Įžvelgi grožį net ir atšiauriausioje aplinkoje. Tavo požiūris į meną neįprastas. Tau patinka į dalykus kaskart žvelgti iš naujos perspektyvos. Tau patinka atsipalaiduoti ir atsijungti nuo kasdienybės, skambant pamėgtai muzikai. Melodija nuneša tave toli toli…
> Esi fiziškai aktyvus ir labai mėgsti keliauti. Šviesi galva bei sveikas kūnas tau padeda būti pasirengus visiems gyvenimo išbandymams. Tau patinka atsiriboti nuo aplinkos ir pasinerti į savo pasaulį. Esi mąslus, išsilavinęs, kūrybingas ir turintis lakią vaizduotę žmogus. Tau patinka žvelgti į gyvenimą iš neįprastos perspektyvos. Atostogaujant tau patinka atsidurti visiškai kitokiame pasaulyje. Tai tavo galimybė išbandyti tai, kam kasdieniame gyvenime nelieka laiko. Kas tave atstumia? Išprotėjusio pasaulio tuštybė. Tau patinka natūralus, o ne plastikos chirurgų sukurtas grožis.
> Mėgsti aštrius pojūčius ir venomis srūvantį adrenaliną. Niekas tavęs neprivers užsisėdėti vietoje ir atsisakyti naujų patirčių. Tau patinka saldūs gėrimai, vaisvandeniai, nepaisant to, jog tai ne pats sveikiausias pasirinkimas… Tavo ekspresyviai šiuolaikiškai asmenybei reikalinga gana prabangi ir rafinuota aplinka, padedanti išreikšti save.
> Draugystė tau reiškia būti visada pasiruošus ištiesti draugui pagalbos ranką. Taip gera žinoti, kad pasaulyje yra bent keli ypatingi žmonės, kuriais visada gali pasitikėti. Laisvė tau – tai galimybė savarankiškai pasirinkti gyvenimo kryptį. Tau patiktų tiesiog išplaukti į jūros platybes neatrastų horizontų link...
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/asmenybes_testas_pazink_save_per_paveikslelius
Patalpinta: 2008-12-17 | Peržiūrėta: 10278 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Atostogų planai
Taip įsivaizduoju GERAS atostogas
Nors sako negalima išplepėti planų, nes jie ima ir sugriūna, bet kai aš absoliučiai neprietaringas, tai man tai negalioja O kadangi viskas taip šauniai susidėlioja tai negaliu nepasidžiaugti viešai Praktiškai gruodžio 31 d. paryčiui tik parskrendam į Lietuvą, tad galvojau kad nelabai ką ir priplanuosiu dėl Naujų metų sutikimo, bet netikėtai pažįstami pasiūlė / pakvietė sutikti naujuosius... dvare! Ta Idėja mudu su drauge iškart užvaldė - na žinote kaip būna, tiesiog žinai kad tai yra TAI ir viskas
Vis tik jos šeimos rate Vilniuje ar su mano draugais kur Kaune pvz tai dažnai esame sutikę Naujuosius, o čia kažkas išskirtinio - kaip tik tai ko mums reikia Naujųjų sutikimas ir nakvynė tikrame Radvilų giminės dvare - tai šis tas išskirtinio, tad nevalai praleisti progos O čia info jei ir dar kas susidomėtumėte pasiūlymu:Po naujųjų sutikimo pora dienų apsitvarkyti reikalus ir pasimatyti su 3 mėn. nematytais artimaisiais, o sausio 3-ią į tradicinį darbuotojų vakarėlį renkasi UAB "Baltijos arsenalas" parduotuvių "Armijai ir civiliams" personalas - kolegos ir draugai. Šiemet švęsime net 10-ąjį mūsų mylimos firmos jubiliejų, tad bus super!
Dar dienelė po firmos žiburėlio susiruošimui ir jau sausio 6 dienos paryčiui su drauge kelsime sparnus į Egiptą, kur mūsų laukia savaitė poilsio ir pramogų. Esminę kelionės dalį sudaro planai nardyt, nardyti ir dar kartą nardyti
Piramidęs ir karalių slėnį teks atidėti kitam kartui O šį kartą norisi pasibaigti bent bazinį Open Water Diver (OWD) kursą ir panardyti, paplaukioti raudonojoje jūroje Hope viskas bus ok ir taip kaip suplanuotai arba... taip kaip visad mums nutinka - dar geriau nei planuota
Tad ne už ilgo sulauksit reportažų iš kelių įdomių kelionių, o kol kas tarnyba tęsiasi savo vaga P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/atostogu_planai
Patalpinta: 2008-12-16 | Peržiūrėta: 9338 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Lietuvių kariai Afganistane - apsiginklavusio Borato versija
Tai vieno gero amerikiečių žurnalisto žodžiai, tik iškraipyti verčiant į lietuvių kalbą ir kaip pas mūsų purvasklaidininkus priimta - perversti šiek tiek vaikantis populiarumo ir kažkokio skandalingumo
Tad palyginimui perkopijuosiu žemiau ir originalią versiją. Beje, skaitant apie mūsų vyrukus nemaišykit aprašomų "personažų" su mūsų PAG`o kariais
Čia kalba apie spec. pajėgų eskadrono "Aitvaras" velnius, kuriems mokama už jų profesionalumą ir pasišventimą savo darbui, o ne už tai kaip atrodo Už tai kaip atrodo mokama bankų darbuotojams Amerikiečių žurnalistas: „Lietuvių kariai Afganistane - apsiginklavusio Borato versija“
Lietuvių kariai Afganistane tampa gyvomis legendomis. Talibai jų bijo. Apie juos sklando įvairūs pasakojimai - vieni linksmi, kiti - apie pavojingus jų išsišokimus“, - taip internetiniame Afganistane tarnaujančių karių tinklapyje rašo JAV specialiųjų pajėgų veteranas, nepriklausomas reporteris Michaelis Yonas.
M.Yonas daugelį metų gyveno Irake kartu su JAV kariais, dabar jis bazuojasi Afganistane. Iš karštųjų taškų amerikietis rašo apie karą bei kasdienį karių ir vietinių gyvenimą: jis yra išleidęs ne vieną knygą apie Iraką, veda savo internetinį dienoraštį, fotografuoja. Šios dienos jo įrašas skamba taip: „Lithuania, F*ck Yeah!“.
Jis rašo, kad JAV ir Afganistano kariai atiduoda pagarbą lietuviams, kurie mėgsta iš talibų atimtais motoroleriais medžioti jų kovotojus. Amerikiečiai juokauja, kad lietuvių kariai - apsiginklavusio Borato versija. Po bazę jie slampinėja įsispyrę tik į šlepetes ir vienais apatiniais.
„Lietuviai atrodo kaip kalnų žmonės. Jie niekada nesiskuta, retai prausiasi ir dažnai apsivelka tik neperšaunamą liemenę ir užsimeta ginklus. Net marškinėlių, ir tų nedėvi“, - stebėjosi vienas JAV karys.
Pasak M.Yono, nors lietuviai amerikiečiams atrodo šiek tiek kvankštelėję, kariams iš JAV smagu, kad jie trinasi šalia. Esą lietuviams patinka kovoti, todėl amerikiečiai visuomet jais pasitikės, jei reikės užnugario. O tai reta, palyginti su kitomis NATO pajėgomis.
M.Yonas galvoja, kad prie tokio kario, kaip lietuvis, susiformavimo prisidėjo sovietinė okupacija: pusę amžiaus šalies kaklas buvo užspaustas sovietinio bato, o ši pirmoji laisvų karių karta žino, ko verta yra laisvė, ir kodėl už ją verta kovoti.
Amerikiečių reporteris sako, kad niekada nebuvęs Lietuvoje, bet dabar labai norėtų čia atvykti. „Jei kada sutiksi lietuvį veteraną, nupirk jam alaus“, - sako M.Yonas.
Ir originali publikacija:
Hell’s Angels — Lithuanian Style:
U.S. and Afghan soldiers in Zabul Province give high marks to the Lithuanian Special Forces, who like to ride these captured Taliban motorbikes to sneak up on, and chase Taliban fighters. The “LithSof” are on their way to becoming living legends: Both Afghans and Americans report that the Taliban are afraid of the Lithuanians. Stories about them are filled with dangerous escapades and humor.
Americans say that the Lithuanians are sort of a weaponized version of Borat, who think nothing of sauntering around a base in nothing but flip-flops and underwear. “They look like mountain men. They never shave, sometimes don’t bathe, and often roll out the gate wearing nothing but body armor and weapons. Not even a t-shirt,” an American soldier told me. The Lithuanians may be a little bit nuts, but the Americans love to have them around because Lithuanians love to fight, and when you need backup, you can count on them. That contrasts starkly with many of the NATO “partners.” Maybe when your country spends almost a half-century with the Soviet boot on its neck, its first generation of free soldiers know what freedom is worth — and that you sometimes have to fight for it.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/lietuviu_kariai_afganistane_-_apsiginklavusio_borato_versija
Patalpinta: 2008-12-16 | Peržiūrėta: 9136 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
Leonard Cohen - A Thousand Kisses Deep
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/leonard_cohen_-_a_thousand_kisses_deep
Patalpinta: 2008-12-15 | Peržiūrėta: 8614 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
A. Matonis: lietuvių spec. pajėgos Afganistane vertos Holivudo filmo
Naujai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei teks neįmanoma misija – modernizuoti mūsų kariuomenę, neturint tai modernizacijai lėšų. Taip tvirtina buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas, gynybos ir užsienio politikos ekspertas Aleksandras Matonis. Anot jo, Krašto apsaugos ministerijai (KAM) dar gali tekti atsiskaityti teisėsaugai dėl atvejų, kai mūsų kariai Afganistane KAM nusamdytų bendrovių „pastangomis“ likdavo be šilumos, vandens ir elektros, spaudžiant 35 laipsnių šalčiui.
- Jums neseniai teko pabuvoti Afganistane ir darbuotis kartu su mūsų misijos kariais. Kas ten vyksta ir ką ten veikia mūsų kariai?
Rugpjūčio antroje pusėje grįžau iš Afganistano, kur beveik metus vadovavau Lietuvos diplomatinei atstovybei – Specialiajai misijai. Tai nedidelė diplomatinė atstovybė, atliekanti daugumą ambasados funkcijų, išskyrus konsulinę veiklą.
Be to, Lietuvos specialioji misija Afganistane koordinuoja vystomojo bendradarbiavimo pastangas Afganistano Goro provincijoje. Tuo požiūriu esame Lietuvos misijos Gore „civilinis sparnas“, tuo metu Provincijos atkūrimo grupė (PAG) – „karinis sparnas“.
Lietuvos kariai, sudarantys PAG branduolį, drauge su sąjungininkais iš Kroatijos, Danijos, JAV, Ukrainos, Gruzijos savo buvimu Gore siekia sudaryti saugias ir palankias sąlygas civilinių projektų įgyvendinimui. Tai nėra lengva, nes saugumo situaciją Goro provincijoje lemia ne Talibanas (kaip kitose Afganistano dalyse), o painus vietinės reikšmės vadukų, genčių lyderių, narkotikų ir ginklų kontrabandininkų bei korumpuotų vietos valdžios pareigūnų tinklas.
Klausiant tiesmukai, ar gali du šimtai karių užtikrinti saugumą dviejų trečdalių Lietuvos dydžio teritorijoje, atsakymas būtų akivaizdus – ne. Tačiau taip klausti nekorektiška, nes PAG kontingentas skirtas ne kariauti, o paremti Čagčarane ir kituose provincijos rajonų centruose esančias valdžios struktūras, surinkti informaciją apie provincijoje vykstančius saugumo, socialinius, ekonominius procesus. Atsižvelgiant į šią informaciją, vietos gyventojų poreikius, formuojama vystomojo bendradarbiavimo projektų politika.
Lietuvoje mažai kalbama ir apie kitą Lietuvos karių misiją Afganistane – nuo 2007 m. liepos Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ dalyvauja NATO kovinėse operacijose. „Aitvarai“ bazuojasi Kandahare, turi didelį atsakomybės rajoną Afganistano pietiniame regione, kur jiems skiriamos įvairios įslaptintos užduotys. Galima pasakyti tiek, kad jos rizikingos ir atsakingos, ir jų sėkmė lemia saugumo padėtį visame regione.
- Daug kas piktinasi: sovietmečiu siuntė žmones žūti į Afganistaną, dabar irgi siunčia. Ar tai pagrįsta analogija?
Visur stengiuosi atmesti šią analogiją kaip nepagrįstą. Sovietinė invazija į Afganistaną 1979-1989 metais, beje, kainavusi Lietuvai beveik šimto gyventojų gyvybes, buvo imperialistinis karas, kuriuo sovietai siekė išsaugoti sau lojalų režimą pietiniame imperijos pasienyje.
NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacija – sankcionuota Jungtinių Tautų. Be Aljanso narių, joje dalyvauja keliolika NATO nepriklausančių valstybių. Galbūt tarptautinės teisės požiūriu tai ir yra sankcionuota išorinė intervencija, bet jos tikslai skiriasi nuo sovietinės invazijos.
Tarptautinė bendruomenė siekia, kad pačių afganistaniečių sukurta valstybė „atsistotų ant kojų“. Kitaip nei įsivaizduojama, Afganistanui neprimetama santvarka ar griežtas valstybės valdymo modelis.
Žinoma, kiekvienoje ministerijoje dirba Vakarų konsultantai, siekiantys įdiegti efektyvų ir modernų valdymą. Bet nepamirškime, kad „vakarietiškos“ ir islamiškos demokratijos modeliai skiriasi. Vienas nedidelis, bet išraiškingas pavyzdys – Afganistano teisinė sistema pagrįsta tradicinės paprotinės teisės, islamo šariato ir modernios teisės simbioze. Keista, bet pirmosios instancijos teismai teisia „kaip tėvai ir Koranas moko“, o apeliaciniai teismai – jau pagal įstatymus.
- Ar vertėjo Amerikai imtis karo veiksmų prieš Talibaną? Juk, kaip sakoma, afganų niekam nepavyksta įveikti. Ar NATO neįklimpo, kaip ir SSRS?
Talibanas, atsiradęs vos prieš trylika-keturiolika metų, nėra ir nebuvo susijęs su Afganistano ar jo tautų šaknimis. Talibų judėjimas buvo ilgamečio pilietinio karo ir suirutės, neteisybės ir neteisingumo nulemtas. Maža to, jį rėmė Pakistano specialiosios tarnybos.
Pasibalnoję grynuolišką vahabitizmo ideologiją, talibų lyderiai nepaprastai nuožmiai kovojo su Afganistano žmones engusiais karo vadais ir korumpuotais valdininkais, savo kontroliuojamose teritorijose įvesdami drakoniškus įstatymus, prasilenkiančius net su kraštutinėmis islamo nuostatomis.
Asmeniškai sutikau daugybę žmonių, kurie ilgisi tvarkos ir saugumo „kaip prie talibų“, bet tuo pat metu purtosi, prisimindami talibų terorą ir absurdiškus įstatymus. Apie talibus rekomenduočiau pasiskaityti nuostabioje pakistaniečio žurnalisto Ahmedo Rashido knygoje „Taliban“, jaunos moters Latifa parašytoje „My Forbidden Face“, ir žinoma, norvegės Asne Seierstad - "The Bookseller of Kabul". Labai lengvai skaitomi, informatyvūs ir, beje, tikroviški kūriniai. Daugeliui oponuojančių grupuočių primetama talibų etiketė. Tačiau Afganistano valdžios ir NATO ginkluotų oponentų gretos – itin margos.
Tikrasis, „idėjinis“ Talibanas – smarkiai nukraujavęs ir išblaškytas, daugelyje provincijų egzistuoja savosios talibų atmainos, su „al Qaeda“ afilijuotos grupės, o kur dar gausybė ginkluotų grupių, dėl įvairių motyvų kovojančių prieš Hamido Karzai valdžią, narkotikų augintojų ir prekiautojų nusikalstamos grupės, kitos organizuoto nusikalstamumo grupės, savo tikslų siekiančios smurtinėmis priemonėmis. Itin pavojingi ir efektyvūs – profesionalūs ir patyrę kovotojai iš užsienio, kartais kovojantys už pinigus, o kartais – iš idėjos.
- Kokios tolesnės Afganistano ir NATO pajėgų jame perspektyvos? JAV parėmė afganus ginklais kovoje prieš sovietų armiją, bet nepadėjo kurti taikaus gyvenimo, kai SSRS kariai pasitraukė. Gal ir dabar Vakarai nusispjaus?
NATO misija Afganistane – ilgalaikė. Britai įvardija penkiasdešimties metų laiką. Gal trumpiau. Pasitraukti iš Afganistano bus įmanoma tik tuomet, kai šios šalies kariuomenė ir saugumo pajėgos bus pajėgios kontroliuoti teritoriją.
Viena esminių kartelių – radikalus gyvenimo kokybės ir valstybės valdymo pagerėjimas, veikiančios valstybės sukūrimas. Legalios ekonomikos lygis turi keleriopai viršyti nelegalią, pagrįstą aguonų auginimu ir opiatų gamyba. Turi atsirasti arba būti atkurtos ištisos ūkio šakos – žemdirbystė, kalnakasyba, pramonė, energetika.
Dar viena priežastis, kodėl NATO negali išeiti iš Afganistano be sėkmės – ši operacija lems Aljanso patikimumą. Pasaulyje yra nemažai konkrečių valstybių ir ekonominių jėgų, laukiančių, kad Aljansas susikompromituotų. Taigi Vakarai „nenusispjaus“ tikrai.
- Ko verta Lietuvos kariuomenė? Ar ji padarė Jums gerą įspūdį Afganistane?
Esu Lietuvos kariuomenės tvirtas šalininkas. Gerbiu jos tūkstantmetę tradiciją. Ištisus metus Afganistane stengiausi kiekviena galima proga būti šalia karių. Susumavau laiką, praleistą PAG: išeina daugiau kaip penki mėnesiai. Mūsų būstinėje Kabule taip pat kasdien lankydavosi Lietuvos kariai.
Manau, kad kariuomenė ir civiliai yra neatskiriami ir vieni kitus turi remti. Kas kita, kad kariuomenė yra mūsų visuomenės atspindys. Tikroviškas. Tad įvairių žmonių galima sutikti, kaip ir bet kurioje kitoje institucijoje ar ministerijoje.
Galėčiau išvardyti dešimtis karių, palikusių gilų įspūdį dėl savo profesionalumo, pasirengimo, asmeninių savybių. Natūralu, kad esama ir silpnų grandžių. Blogai, jei jos atsiskleidžia tik krizių metu.
Jau nebe paslaptis, kad egzistuoja rimtų aprūpinimo ir PAG stovyklos palaikymo problemų. Sąjungininkais gali pasitikėti labiau nei kai kuriais nacionaliniais pajėgumais. Didžiausias pastarųjų pusantrų metų nusivylimas – bandymas pastatyti ir įrengti stovyklą lietuviškų bendrovių rankomis.
- Kaip tos bendrovės atsirado ir kodėl netenkino jų paslaugos?
PAG stovyklos įrengimo aplinkybių nekomentuosiu, tegu KAM atsiskaito – Valstybės kontrolei, o gal prokurorams. Pernykštė situacija, kai kariai, esant 35 laipsnių speigui, šalo neapšiltintuose barakuose be elektros ir vandens, buvo paprasčiausiai nepadori.
- Ką manote apie lietuvių kovinę dvasią? Ar nesame tauta, kurios kariai galvoja ne tiek apie garbę, pareigą ir pasiaukojimą, kiek apie buitį ir asmeninę naudą?
Esu vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriam teko iš arti pamatyti Specialiųjų operacijų pajėgų karius ir jų darbą. Girdėjau amerikiečių, britų, australų, lenkų specialiųjų pajėgų karininkų (šios valstybės turi neginčijamai geras specialiąsias pajėgas) nuomonių apie „Aitvaro“ kovinę dvasią, veiklą ir jos rezultatus. Gaila, kad šie duomenys yra neskelbtini – pakaktų medžiagos ir holivudiniam filmui, ir enciklopedijoms, ir istorijos vadovėliams.
Iš arti mačiau ir trijų PAG pamainų karius. Dešimtys jų jau ne sykį „praėję“ ir Iraką, ir Afganistaną. Po tragiškos mūsų kario žūties praėjusią gegužę visi patyrė šoką. Kaip žinote, keli palūžo ir grįžo. Kiti liko. Kai praėjus kelioms savaitėms po minėtojo incidento mūsų patrulis naktį buvo užpultas kalnuose, užpuolikai gavo atsaką, kurio nesitikėjo – priešo pozicijose telkšojo daug kraujo. Nuo to laiko iš pasalų į mūsiškius nebešaudo. Dėl tariamos asmeninės naudos – neskaičiuokime krauju ir prakaitu uždirbamų pinigų, beje, ne per didžiausių. Vienas žinomas Vakarų valstybės generolas parašė savo knygoje, kad karys ir visuomenė pasirašo kontraktą. Iš savo pusės karys moka krauju ir artimųjų patiriamu skausmu. Visuomenė mažų mažiausia privalo atsilyginti pagarba ir teisingu atlyginimu.
Vykdami į misiją, kariai atima milžinišką dalį gyvenimo kokybės iš savo brangiausių žmonių. Ar pamatuojamas pinigais artimųjų ilgesys, nuolatinė įtampa, krūpčiojimas dėl vėlai vakare suskambėjusio telefono?
- Kai tik atsitinka kas nors truputį panašaus į karą, Lietuvos viešojoje erdvėje tuoj imama aimanuoti, kad ten, kur šaudo, neturi būti mūsų karių. Mat, pavojinga. Kas tai per mentalitetas ir požiūris į kariuomenės misiją?
Tai liguistas ir iš esmės neteisingas požiūris, iš dalies nulemtas ir mūsų politikų klaidų. Ką mes girdėjome pastaruosius trejus metus iš ministrų ir kitų aukštas pareigas einančių asmenų? Kad misija Afganistane nepavojinga, kad Goro provincija rami? Galiausia net ir kariai į šią misiją pradėjo važiuoti lyg į skautų stovyklą.
Goro provincija niekada nebuvo saugi. Joje nėra talibų – taip. Bet gausu kitokių pavojų, kuriuos nuvertinti neatsakinga. Jei Goro provincija būtų saugi, PAG kontingentą turėtų sudaryti ne kariai, o pusantro šimto civilių ir keli policininkai.
Karys duoda priesaiką tarnauti Tėvynei net ir savo gyvybės kaina. Visuomenė turi tai suprasti. Pasakysiu žiaurią tiesą – Afganistane gali žūti ir daugiau mūsų karių. Tai visuomet bus tragedija, kuri, viliuosi, niekada nevirs statistika. Mūsų valstybės atsakomybė – geru aprūpinimu, parengimu, ginkluote sumažinti kario žūties riziką ir pasirūpinti karių šeimomis.
- Kaip vertinate krašto pasaugos sistemos reformą? Ar Lietuva gali ramiai gyventi turėdama vien profesionalią kariuomenę?
Esu transformacijos šalininkas. Šis po NATO viršūnių susitikimo Prahoje pradėtas procesas – objektyvi Aljanso karinė būtinybė. Kita vertus, kariuomenės transformacijos planams Lietuvoje politikai užmovė apynasrį. Turiu galvoje nuolat mažėjantį krašto apsaugos finansavimą.
Šiuo metu transformacijos negalime laikyti baigta, nes neįgyvendinti keli esminiai jos elementai. Vienas svarbiausių – kariuomenės modernizavimas. Ministrės Rasos Juknevičienės laukia „neįmanoma misija“ – modernizuoti kariuomenę neturint tam lėšų.
Dėl kelerius metus įvairių valdančiųjų daugumų ir mažumų vykdytų politinių žaidimų krašto apsaugos finansavimas grįžo prie embrioninės būklės, kai sukeliamas rimtas pavojus nacionaliniam saugumui. Šis pavojus ne ką mažesnis nei užsienio valstybių ardomoji veikla ar energetinė priklausomybė.
Beje, dešinioji opozicija, prieš aštuonerius metus inicijavusi išlaidų gynybai didinimą, turi dalintis atsakomybe dėl problemos – ji „sarginio šuns“ vaidmens neatliko.
Nerasite valstybės, kur, be profesionalios kariuomenės, nėra deramo aktyviojo rezervo. Galime tai vadinti nacionaline gvardija ar kaip kitaip. Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) mažinimas – manau, vienas skaudžiausių mūsų gynybai veiksmų.
Tačiau, užuot kaltinę transformacijos iniciatorius, politikai turi prisiimti atsakomybę sau – KASP sumažinimą lėmė lėšų trūkumas, o ne noras panaikinti savanorius ar sugriauti teritorinės gynybos fundamentinius principus. Mūsų kišenė tuščia, ir valstybė gali sau leisti tik nedidelę mobilią kariuomenę ir nedidelį rezervą. Mano, kaip „vanago“, didžiausia svajonė – moderni, galinga kariuomenė, bet kartu „ir po karį už medžio“.
- Profesionalios kariuomenės atotrūkis nuo pilietinės visuomenės – seniai svarstoma problema. Vieni – samdiniai, kiti – Tėvynę ginti idėjiškai pasirengę piliečiai. Ar profesionalios kariuomenės buvimas nedemoralizuoja visuomenės pilietiniu - gynybiniu atžvilgiu?
Visuomenė gauna tai, ko yra verta. Kai valstybės vientisumas, jos tradicijos, istorija nėra kiekvieno visuomenės nario puoselėjamas dalykas, įvyksta jūsų minimas atotrūkis. Manau, niekas labiau nedemoralizuoja, nei akivaizdus pilietinis konfliktas mūsų visuomenėje tarp keistais sąlyginiais vardais pasivadinusių grupių. Juk iš esmės „valstybininkas“ turi būti „patriotas“ ir atvirkščiai.
- Kokios problemos šiuo metu, Jūsų akimis, labiausiai silpnina krašto apsaugą Lietuvoje?
Vienareikšmiškai – apgailėtinas finansavimas. Turime išsiugdę gerą karininkų, puskarininkių, seržantų korpusą, egzistuoja gera infrastruktūros bazė. Tačiau kariuomenė negali likti prie labdarinių „geležų“. Kariuomenė privalo laiku gauti naujų šarvuočių, sraigtasparnių, transporto lėktuvų, pakrantės apsaugos ir išminavimo laivų, toliau ugdyti brangiai kainuojančius įvairių sričių specialistus.
Vienas didžiausių pavojų – strateginio mąstymo potencialo trūkumas. Neatmetu galimybės, kad politinė konjunktūra gali lemti praėjusios dienos karinio mąstymo sugrįžimą. Praėjusio dešimtmečio karinės doktrinos turi teisę gyventi tik vadovėliuose.
Tiems, kurie nepasitiki kolektyvinės gynybos garantijomis, teigiu, kad ir požiūris į teritorinę gynybą gali būti modernus. Ar kas nors, dabar keliantis balsą dėl esą sužlugdytos teritorinės gynybos, susimąstė, jog egzistuoja atsakymas? Kodėl karo padėtis sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo panaikinta keliolika metų vėliau nei pasiekta pergalė prieš nacių reichą?
Atsakymą suponuoja ir skaudi amerikiečių patirtis Irake, ir sąjungininkų išmoktos pamokos Afganistane. Partizaninė kova gali visiškai paralyžiuoti konvencinių pajėgų veiksmus, padaryti milžiniškų nuostolių. Kaip ir prieš pusę šimto metų, invazijos į Lietuvą atveju, jei NATO garantijos bankrutuotų, pasipriešinimą lemtų ne tiek reguliarioji kariuomenė, kiek partizaninis judėjimas.
Pokario partizaninio judėjimo ir nekonvencinių veiksmų pagrindu parengtos Specialiųjų operacijų pajėgos. Visuomenė, jei būtų neabejinga, turėtų siekti, kad būtų ugdomi partizaninės kovos ir pilietinio pasipriešinimo metodai.
Vladimiras Laučius, Delfi.lt
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/a_matonis_lietuviu_spec_pajegos_afganistane_vertos_holivudo_filmo
Patalpinta: 2008-12-15 | Peržiūrėta: 9175 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Pentagonas kuria trajektoriją galinčias keisti snaiperių kulkas
Ar karo laukuose tradicines kulkas pakeis trajektoriją keisti galintys analogai? Kaip pasikeistų karinė pramonė ir pati kariuomenė, jei, pavyzdžiui, snaiperio iššauta kulka galėtų pakeisti savo trajektoriją viduryje skrydžio?
JAV gynybos ministerija į tokį projektą jau investavo 22 milijonus dolerių – pradžiai tik siekdama išsiaiškinti, ar tokia technologija apskritai įmanoma.
JAV gynybos ministerijos mokslinių tyrimų padalinys DARPA pasirašė bendradarbiavimo sutartis su dvejomis kompanijomis, kurios imsis vykdyti šį kol kas fantastiką primenantį projektą.
12,3 milijono dolerių bus skirta aviacijos ir aeronautikos kompanijai "Lockheed Martin", 9,5 milijono dolerių – kompanijai „Teledyne Scientific & Imaging“. Turėdamos šias lėšas abi firmos pradės projektuoti naujos kartos .50 kalibro snaiperiams skirtą šautuvą "Exacto".
DARPA viešai neatskleidžia, koks bus maksimalus kulkų skrydžio nuotolis, kokios bus jų valdymo galimybės ir tikslumas – visa ši informacija užslaptinta. Tačiau jie teigia, jog vadinamoji „Exacto„ sistema turės naujos kartos taikiklį, nusitaikymo posistemę ir patį šautuvą.
Agentūros atstovų teigimu, tai bus „aktyvaus valdymo galimybes turinti .50 kalibro kulka, kuri realiu laiku naudosis įvairia papildoma informacija savo skrydžio kursui reguliuoti“.
Technologijos.lt
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/pentagonas_kuria_trajektorija_galincias_keisti_snaiperiu_kulkas
Patalpinta: 2008-12-14 | Peržiūrėta: 7971 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Chely Wright - Bumper of My S.U.V.
Užvakar teko puiki galimybė būti kviestiniu svečiu labai nuoširdžiame ir šiltame šios atlikėjos koncerte, po jo asmeniškai pabendrauti su šia daininke
. Na bet apie tai gal kitą kartą. O kol kas įmetu vieną bene labiausiai patikusį kūrinį - tikrą nuoširdžią istoriją, kaip ir daugelis jos atliekamų kūrinių:Dainos žodžiai:
I've got a bright red sticker on the back of my car,
Says: "United States Marines."
An' yesterday a lady in a mini-van,
Held up her middle finger at me.
Does she think she knows what I stand for,
Or the things that I believe?
Just by looking at a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
See, my brother Chris, he's been in,
For more than 14 years now.
Our Dad was in the Navy during Vietnam,
Did his duty, then he got out.
And my Grandpa earned his Purple Heart,
On the beach of Normandy.
That's why I've got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
But that doesn't mean that I want war:
I'm not Republican or Democrat.
But I've gone all around this crazy world,
Just to try to better understand.
An' yes, I do have questions:
I get to ask them because I'm free.
That's why I've got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
'Cause I've been to Hiroshima,
An' I've been to the DMZ.
I've walked on the sand in Baghdad,
Still don't have all of the answers I need.
But I guess I wanna know where she's been,
Before she judges and gestures to me,
'Cause she don't like my sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
So I hope that lady in her mini-van,
Turns on her radio and hears this from me.
As she picks up her kids,
From their private school,
An' drives home safely on our city streets.
Or to the building where her church group meets:
Yeah, that's why I've got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/chely_wright_-_bumper_of_my_suv
Patalpinta: 2008-12-14 | Peržiūrėta: 8598 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
Krizė Rusijoje žadina nostalgiją
Stiprėjant ekonominei krizei rusai vis dažniau su nostalgija prisimena Sovietų Sąjungą, kai valstybė visais „rūpinosi“, nors žmonės gyveno labai skurdžiai. Apimti prieštaringų jausmų rusai gardžiuojasi saldžiausiais sovietinio gyvenimo momentais ir ieško vietų, kurios primena anuos laikus.
Maskvos centre esančiame klube „Petrovič“ lankytojai sėdi ant išklibusių kėdžių prie klebančių stalų ir noriai moka už prėskus patiekalus. Interjeras, sąmoningai imituojantis niūrius ir alkanus sovietinius laikus, primena ano meto valgyklas. Ant sienų kabo raudonskruosčių pionierių su raudonais kaklaraiščiais nuotraukos, o lentynose surikiuoti tušti, kadaise Odesoje gaminto siaubingai saldaus portveino (17,5 proc. alkoholio ir 9,5 proc. cukraus), buteliai. Tačiau lankytojų netrūksta ir tie patys žmonės ateina dar kartą.
„Pagaminta SSRS“
Klubą įsteigė buvęs psichiatras Andrejus Milžo, tapęs politiniu karikatūristu. Jis, neaukštindamas sovietinės epochos, išsaugojo prieš 17 metų žlugusio režimo detales. Klube nėra nei Stalino, nei Lenino nuotraukų, nei kitokios komunistinio laikmečio simbolikos. A.Bilžo nuomone, tam pakanka prasto maisto, nykių aptarnaujančio personalo drabužių ir sovietinės, nuolat gendančios buitinės technikos – visa tai gerai atspindi epochą. „Anų laikų kultūra ir virtuvė primena, kad gyvenome už geležinės uždangos, naudojomės tik sovietiniais daiktais. Dabar vėl esame pasaulio dalis, todėl nieko savito nebeliko“, – teigia A.Bilžo.
Klubas „Petrovič“ – tik vienas iš sovietinės realybės nostalgijos bangos, užplūdusios Rusiją, pasireiškimų. Tokie restoranai, kuriuose siūloma paprastų sovietinių laikų patiekalų, dažniausiai skęstančių majoneze, Maskvoje ir Sankt Peterburge auga kaip grybai po lietaus. O juose skambantis Olego Gazmanovo himno pobūdžio hitas „Pagaminta SSRS“ labai populiarus tiek tarp jaunimo, tiek tarp solidaus amžiaus rusų. Per sovietines šventes tokiuose restoranuose vyksta teminiai sovietinio stiliaus vakarėliai, kuriuose vyrai ir moterys šoka skambant 6–ojo dešimtmečio muzikai. Tiesa, nostalgijos kamuojami rusai nesiilgi nesibaigiančių eilių, pataisos darbų lagerių, cenzūros ar aklinai uždarytų sienų, bet šalį krečiant krizei jų atmintyje iškyla „saldesni momentai“, nes jų nuomone, gyvenimas SSRS turėjo ir savo pranašumų.
Vyriausioji anglų kalba transliuojamo informacinio televizijos kanalo redaktorė Margarita Simonian sako, kad „tai lyg saviems skirtas anekdotas: šaipomės iš savęs ir iš to, kokie buvome naivūs“. Kiti teigia, kad sustiprėjęs sovietinių prekių ilgesys – ne tik mada. Vyresnio amžiaus rusai, užaugę sovietiniais laikais, ilgisi anos epochos, nes ji primena jaunystę. „Žinoma, sistema nebuvo tobula, tačiau tai mūsų jaunystės metai, kurių pamiršti neįmanoma“, – aiškina A.Bilžo. O jaunimas į sovietinio tipo įstaigas ateina pasidalyti prisiminimais apie sovietinę vaikystę. Internete jie mielai keičiasi sovietiniais simboliais, pavyzdžiui, komjaunimo ženkleliais ar gazuoto vandens automatų gatvėse nuotraukomis.
37 metų Maskvos rašytoja Žana Sribnaja mano, kad visi rusai jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai. „Tai madinga. Mano bendraamžiai gali nusipirkti tai, ką mato, o nori matyti – savo laimingą vaikystę. Jie prisimena ledus po 7 kapeikas ir pionierių stovyklas, kai visi galėjo vasarą atostogauti prie Juodosios jūros. Dabar tokias atostogas gali sau leisti tik pinigų turintys žmonės“, – aiškina ji.
Iki šiol dauguma rusų komunistinio režimo žlugimą vertina pagal kainą, kurią teko sumokėti Rusijai: dešimtojo dešimtmečio ekonominė suirutė, du žiaurūs karai Čečėnijoje ir didžiosios valstybės statuso praradimas. Be to, vidutinio ir vyresniojo amžiaus rusams – tai proga apverkti staiga išnykusią kultūrą, kuri atrodo ypač svarbi, kai pačiam tenka kovoti už išlikimą. „Subyrėjus SSRS, viskas, kas sovietiška, buvo sutinkama priešiškai, – dėsto M.Simonian. – Tapo nepopuliari duonos gira, bet pasidarė madinga gerti koka kolą ir avėti „Nike“ sportbačius. Tuomet mes turėjome eiti į mokyklą ryšėdami raudonus kaklaraiščius, jei pasirodydavai be kaklaraiščio, turėdavai keliauti namo. Ir staiga šių raudonųjų kaklaraiščių atsisakyta!“
Užtat dabar rusai atvirai ilgisi laikų, kai platūs Maskvos prospektai buvo beveik tušti, kai dauguma įstaigų tik vaizdavo, kad dirba ir jos buvo veikiau bendravimo ar ramaus knygų skaitymo vieta, kai žmonės susirinkdavo komunalinių butų virtuvėse ir vakarodavo iki ryto, nes virtuvė buvo vienintelė vieta, kur buvo galima atvirai kalbėti. Nemaža dalis rusų pripažįsta, kad tai buvo tironijos, baimės ir nepasitikėjimo era, bet komunistinis režimas užtikrino tam tikrą žmonių saugumą ir susitelkimą. „Dar vaikų darželyje žinojome, kad už nieką nereikės mokėti: nei už darželį, nei už mokyklą, nei už mokslą universitete, o vėliau valdžia mums nurodys, kur dirbti“, – aiškino Ž.Sribnaja.
Ilgisi net režimo priešininkai
Į prisiminimus apie sovietinę praeitį panyra net užkietėję komunistinio režimo priešininkai. „Petrovič“ klubo lankytojai dažnai atneša A.Bilžo sandėliukuose rastų daiktų, tokių kaip tinklinių krepšelių, kuriuos sovietiniai piliečiai nešiodavosi kišenėse, kad galėtų tuoj pat išsitraukti aptikę parduotuvėje šviežių vaisių ar daržovių. Sovietinėse parduotuvėse plastikiniai maišeliai buvo deficitas, o Rusijos gilumoje žmonės net nebuvo apie juos girdėję. Populiariausias klubo „Petrovič“ patiekalas – „silkė pataluose“, savotiškos salotos, kur silkė, burokėliai ir kiaušiniai skęsta majoneze. A.Bilžo parašė ir iliustravo savo mėgstamų sovietinės virtuvės receptų knygą, kurioje pateikia keisčiausių su maistu susijusių istorijų. Jis rašo ir apie rusų meilę sviestui, kurio trūko ir kurį žmonės vogdavo. A.Bilžo pasakoja, kaip psichiatrinėje ligoninėje, kur dirbo, virėja iš milžiniško katilo su avižine koše bandė išgriebti sviesto gabalą, turėjusį ją pagardinti. „Ji tiesiog įlindo į katilą, viršuje tik kojos kadaravo“, – rašo A.Bilžo.
Keletas faktų
Sovietinių laikų prekės dabar masiškai negaminamos, bet tų laikų nostalgiją sukeliančių daiktų siūloma pirkti tam skirtuose interneto svetainėse. Štai keli populiariausi daiktai.
Gatvės gazuoto vandens automatai: kai įmesdavai 1 arba 3 kapeikas, pasipildavo gazuotas vanduo. Išgėrus vandenį, stiklinę reikėdavo pastatyti atgal, nes visi gerdavo iš tos pačios stiklinės.
„Samizdat“ – cenzūros draudžiamų rašytojų kūrinių rankraščiai. Jie ėjo iš rankų į rankas. Gavęs jų kopiją kiekvienas pasidarydavo dar vieną sau.
Kvepalai „Krasnaja Moskva“ – juos labai mėgo vyresnės moterys.
Briaunuotos stiklinės garsėjo patvarumu ir netyčia išmetus nesuduždavo. Rusų virtuvėse jų apstu ir šiandien.
Kaliošai – patvarus guminis apavas, ypač populiarus kaime. Juos dar vadindavo „sudie, jaunyste“, nes labai sendindavo juos dėvinčias moteris.
Maskvoje itin populiarus vieno Maskvos teatro spektaklis – „Mūsų kiemo dainos“, vaidinamas po atviru dangumi. Klausytojai tai verkia, tai ploja, tai juokiasi iš šmaikščių, lengvabūdiškų pokštų. Žmonės į spektaklį ateina su draugais arba šeimomis, dauguma jį matė jau kelis kartus. Maždaug tris valandas aktoriai dainuoja antisovietines dainas, kurios anksčiau skambėjo kalėjimuose, virtuvių užstalėse ar daugiabučių namų kiemuose. Jų netransliavo oficialusis radijas ar televizija, bet dauguma žiūrovų mintinai moka žodžius ir dainuoja kartu. Beje, žiūrovai vaišinami taurele degtinės ir rūkytos dešros riekutėmis.
Šio miuziklo režisierius Markas Rozovskis sovietinių laikų nostalgijos nesupranta, nes jo tėvas 18 metų praleido lageryje. Sovietiniais laikais, kalba režisierius, šias dainas dainuodavo visuomenės atstumtieji: kaliniai, emigrantai, alkoholikai ir disidentai. „Tai buvo žmogiškos dainos, gimusios nepakenčiamais laikais. Nekenčiau to, ką vadinome Sovietų Sąjunga. Tas laikmetis buvo išsigimėliškas. Mano spektakliai nenukelia žmonių į praeitį ir, tikiuosi, niekada atgal negrįšime“, – sako režisierius.
Tačiau žmonių atmintyje spektaklis sužadina šiltų prisiminimų. 67 metų pensininkė Inesa Pustovoitova matė spektaklį penkis kartus. Buvusi fizikė ilgisi laikų, kai studentai rudenį važiuodavo dirbti į kolūkius ir mano, kad sovietinė santvarka jai mokėjo pakankamai. „Noriu gyventi Sovietų Sąjungoje, nes seniai tuomet galėjo normaliai gyventi iš pensijos. Dabar už pensiją nieko nenusipirksi“, – sako ji.
Rusai itin mėgsta 55 metų dainininko Olego Gazmanovo odės Sovietų Sąjungai, kurią mielai dainuoja kartu žodžius: „Ukraina ir Krymas, Baltarusija ir Moldova – tai mano šalis, Kazachstanas ir Kaukazas ir Pabaltijys taip pat... Gimiau Sovietų Sąjungoje, aš pagamintas SSRS.“ Daina baigiasi rauda dėl buvusiose SSRS respublikose gyvenančių žmonių: „Kartu mes – didžiausia šalis. Sienos smaugia, be vizos negalima. Draugai, kaip ten jūs be mūsų, atsiliepkite!“ O.Gazmanovas sako parašęs šią dainą rusams, kuriems sunku prisitaikyti prie permainų. Ir neapsiriko – ji virto jų himnu.
Publikuota: "Lietuvos žinios"
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/krize_rusijoje_zadina_nostalgija
Patalpinta: 2008-12-13 | Peržiūrėta: 7623 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
Jurga Šeduikytė - Smėlio žmonės
Muzikinis klipas nufilmuotas Afganistano Goro provincijoje - mūsų taikdarių atsakomybės rajone.
Angliška dainos versija:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/jurga_eduikyte_-_smelio_zmones
Patalpinta: 2008-12-12 | Peržiūrėta: 8592 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Suunto X10 praktikoje :)
Jau keletą dienų naudojuosi riešo kompiuterio teikiamomis galimybėmis ir analizuojų jo teikiamus duomenis. Po kokios tolimesnės kelionės už bazės ribų, grįžus ir pajungus įrenginį prie kompiuterio po kelių sekundžių galiu išeksportuoti duomenis į Google Earth programą, kuri preciziškai tiksliai atvaizduoja visą nuvažiuotą maršrutą žemėlapyje. Tačiau dar įdomesnė informacija gaunama tuos pačius duomenis įkėlus į specialią "Suunto Trek Manager" programą, kuri parodo daug duomenų, įrašytų veiklos metus kas 10 sek. į atmintį - kokiu greičiu kurioje vietoje važiuota ar stovėtą, greitėta ar lėtėta, kaip keitėsi vietovės aukščiai, kokia kryptimi pagal kompaso magnetinį kampą judėta iš to taško ir t.t.
Na bet ilga kelionė turi daug duomenų, tad neverta čia rodyti kaip pvz. Apsiribosiu paprastesne ataskaita - užvakar vakare prabėgtu beveik 3 km ratuku bazėje. Po bėgimo į kompiuteri įkeltas ir Google Earth atvaizduotas maršruto žiniaraštis atrodo taip:
O čia žiniaraščio duomenys įkelti į kitą minėtą programą:
Iš jo aiškiai (grafiškai!) matosi įkalnės ir nuokalnės (jų skirtumas metrais), atitinkamas greičio kritimas ar kilimas priklausomai nuo reljefo pokyčių, bendras nubėgtas atstumas, vidutinis bėgimo greitis, bendras laikas, judėjim oazimutai ir t.t.
Tai tikrai gausi ir įdomi analizė. Šyvakar vėl bėgsiu tą ratuką, vėl nauji domenys ir galimybė juos palyginti
Tarkim nuo pat pradžių čia bėgioti buvo šiek tiek sudėtingiau - nemažas bendras aukštis virš jūros lygio, kalvota trasa, gal kažkiek kitas klimatas ir t.t. Bet bėgiodamas jau porą mėnesių vis tik kažkokį palengvėjimą, pagreitėjimą galėjau tik nujausti, o dabar tai galėsiu pamatuoti, stebėti ir lyginti realiai P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/suunto_x10_praktikoje_
Patalpinta: 2008-12-11 | Peržiūrėta: 9390 | Komentarai: 5 | | Rekomenduoti draugui!
American soldiers cleaning room
Senokas bet labai funny video
Karyboje (ir policijoje) yra toks terminas ir veiksmas "kambarių valymas" - vaduojant įkaitus ar pan. operacijose pagal specialią taktiką šturmuojamas namas... Na o šie vaikinai tai įgyvendino savaip... sakyčiau gal net tiesiogine tų žodžių - kambarių valymas - prasme P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/american_soldiers_cleaning_room
Patalpinta: 2008-12-10 | Peržiūrėta: 7194 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
"Prigėrę" laikrodžiai
Perpublikuoju sena gerą straipsnį apie laikrodžių "atsparumą" vandeniui
"Neišvengiamai artėja maudynių jūroje ar ežeruose sezonas. Ir kai nersite į vilnis su laikrodžiu, ant kurio greičiausiai puikuojasi žodžiai "water resistant" (angl. - "atsparus vandeniui") arba "water proof" (angl. - "hermetiškas"), kaip ir reikšmingas užrašas "10 metrų", tarsi nurodantis, iki kokio gylio galite panerti, nenustebkite, jei po to laikrodis bus pilnas vandens.
Pasak laikrodžių meistrų, dažniausiai maudynių sezonu jiems atnešami taisyti "prigėrę" ar aprasoję laikrodžiai.
Įprasta, kad dauguma klientų nustemba išgirdę, kad laikrodžiams, kaip ir automobiliams, būtina kasmetė techninė priežiūra. Jei rengiatės su savo "atspariu vandeniui" laikrodžiu maudytis ar nardyti, rekomenduotina tikrinti jo hermetiškumą kiekvieną pavasarį. Rizikuojantiems pasekmės gali būti finansiškai skaudžios, ypač jeigu rūdys pažeis laikrodžio mechanizmą.
"Aštuoni iš dešimties pas mus su aprasojusiu laikrodžiu apsilankiusių žmonių būna įsitikinę, kad ant užpakalinio laikrodžio dangtelio esantis užrašas "water resistant" arba "water proof" leidžia su šiuo laikrodžiu nerti į vandenį.
Jokiu būdu ne!!! - kategoriškai purto galvą "Ženevos" laikrodžių serviso centro meistras Gediminas.
Ieškantys laikrodžio, kurį segint galima ir nardyti ar bent jau plaukioti baseine, be abejo, renkasi tik iš tų, ant kurių parašyta "water resistant" bei metrų skaičius, tarsi žymintis, iki kokio gylio galima nerti, - pirkėjai tikisi, kad toks laikrodis nepraleis vandens.
Bandymai barokameroje
"Pirmiausia, kalbant iš esmės, gamtoje nėra tokio tūrio, kuris būtų absoliučiai hermetiškas ir nepralaidus jokiems skysčiams. Netgi povandeniniai laivai nėra visiškai hermetiški. Esant dideliam ir nuolatiniam slėgiui bet kuris hermetiškas objektas pradeda praleisti jį supančius skysčius. Tačiau, net jei ir neįmanoma pasiekti absoliutaus hermetiškumo, bet kurį laikrodžio korpusą galima padaryti gana atsparų vandeniui", - teigia Audrius Markuckas, laikrodžių parduotuvių tinklo "Ženeva" prekybos direktorius.
Vandeniui nelaidžių laikrodžių gamybos metu testuojami ne tik jų korpusai, mechanizmų izoliacija ar stiklų hermetizacija, bet ir prisukimo karūnėlės apsauga. Tačiau geriausiai laikrodžio atsparumas vandeniui arba jo hermetiškumas yra patikrinamas be vandens. Taikomas vadinamasis suspausto oro testas, tai visuotinai pripažintas šveicarijos laikrodžių pramonėje naudojamas sertifikavimo metodas - bandomasis laikrodis įdedamas į barokamerą, kurioje pamažu didinamas slėgis, ir itin jautriais prietaisais yra matuojama, ar oras patenka į laikrodžio vidų.
Laikrodis yra laikomas atspariu vandeniui, jei, esant dviejų atmosferų oro slėgiui, į jo korpusą patenka ne daugiau kaip 0,05 g/min. oro. Tai neįtikėtinai maži skaičiai, tačiau jie akivaizdžiai liudija, kad absoliučiai hermetiškų laikrodžių korpusų kol kas nesukurta.
Sertifikavimo būdai
Laikrodžių atsparumas vandeniui yra sertifikuojamas keturiais būdais, atsižvelgiant į gamintojo tradicijas.
Negilaus vandens testas: laikrodis nardinamas į 10 cm gylį. Jei per 10 min. į jo korpusą nepatenka vandens, tada laikrodis sertifikuojamas kaip gana atsparus, kad segint jį būtų galima plautis rankas (žymėjimo atitikmuo -10 m). Jei į jo korpusą nepatenka vanduo ir per valandą, jis sertifikuojamas kaip "atsparus vandeniui" ("water resistant") - jį segint galima būti lietuje.
Susupausto vandens testas: laikrodis įdedamas į specialų indą su vandeniu. Keliamas vandens slėgis, taip imituojamas didėjantis gylis. Jei laikrodžio korpusas 2 min. išlaiko 3 atmosferų slėgį, jis sertifikuojamas kaip tinkamas nerti į 30 metrų gylį - jį segint galima trumpai pabūti vandenyje, bet jokiu būdu nesimaudyti. Jei laikrodis atlaiko 5 atmosferų slėgį, tuomet jo charakteristikoje rašoma 50 metrų - jį galima segėti maudantis.
Suspausto oro testas: laikrodis įdedamas į barokamerą. Didinant slėgį, fiksuojamas oro patekimas į korpuso vidų. Jei laikrodžio korpusas 4 min. atlaiko 3 atmosferų slėgį, tuomet jo charakteristikoje rašoma 30 metrų gylis, o jei atlaiko 10 min. trunkantį 10 atmosferų slėgį - 100 metrų. Segint tokį laikrodį galima maudytis ir negiliai nardyti.
Kondensacijos testas: laikrodis įdedamas į specialų indą, kuriame suspausto oro temperatūra per 15 min. padidinama iki 45 laipsnių. Jei stiklas neaprasoja, laikrodis sertifikuojamas kaip "hermetiškas", ant dangtelio žymima "200 m" - jį segint galima nardyti ir su akvalangu.
Taigi nuorodos metrais visiškais nenurodo gylio - jos tiesiog nurodo aplinką, kurioje laikrodis yra sertifikuotas kaip nepraleidžiantis vandens.
Justas Dromantas, VZ.lt
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/prigere_laikrodziai
Patalpinta: 2008-12-09 | Peržiūrėta: 7805 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Kristi žemyn paskui savo šešėlį
Draugo Arvio iš RopeJumping Team Vilnius interviu "Kauno dienoje":
"Vieną naktį Kauno viešbutis "Respublika" atgijo. Tamsą skrodė prožektoriaus šviesa, o tylą – riksmai. Nuo 40 metrų aukščio pastato žemyn šokinėjo virvėmis apsijuosę žmonės. Kodėl – naktį? Dieną nenorėjo gąsdinti aplinkinių.
Pojūtis: šuolio žemyn M.Narkevičius negali palyginti su nieku kitu.
Apmąsto visą gyvenimą
"Tai – aukščiausias ir sunkiausias mūsų įveiktas objektas", – "Rope jumping" klubo įkūrėjas Arvydas Vasiliauskas buvo santūrus. Bet pabrėžė, kad jų veikloje svarbiausia – saugumas: "Mes nedirbame konvejeriu, todėl šokinėjame kartą per 2–3 savaites, o per dieną daugiausiai nušoka 10–15 žmonių."
Keliolika adrenalino fanatikų iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos miestų sutartą dieną vėl susirinks ir, kruopščiai patikrinus saugos sistemas, jų širdys vėl plaks tankiau.
"Na, ką... Susitiksime!" – taip jie palydi kiekvieną iš 30–40 metrų aukščio skriejantį adrenalino fanatiką. O jis, per tris laisvo kritimo sekundes, matyt, apmąsto visą savo gyvenimą.
Pradėjo nuo 15 metų
A.Vasiliauskui – devyniolika. Vilniaus universitete tarptautinius santykius ir politikos mokslus studijuojantis vaikinas ekstremalią sporto rūšį – šuolius, prisirišus virve – pirmasis atvežė į Lietuvą.
"Griežtai draudžiame šokinėti jaunesniems nei 18 metų, – nukerta šimtą šuolių atlikęs Arvydas, nors pats apsijuosęs virvėmis nuo pastatų pradėjo šokinėti 15 metų. – Ir būtinai rekomenduojame iš pradžių, kaip tai darėme mes, pradėti nuo vieno, trijų, penkių metrų aukščio. Reikia pajusti virves. Ir pagrindinį dėmesį skirti saugumui!"
Kaip tik saugumo nepaisė šios ekstremalios sporto šakos įkūrėjas – Danas Osmanas. Plikomis rankomis ir be apsaugos priemonių jis laipiojo uolomis, apsijuosęs specialiomis alpinizmui skirtomis virvėmis šokinėjo nuo aukštų objektų. 36 metų amerikietis žuvo 1998 metų lapkričio 23 dieną.
"Rope jumping" pradininkas Lietuvoje Arvydas aiškina: "Iš virvių ir kitų saugos sistemų padarome vadinamąją "vazą", todėl žmogus krenta švytuoklės principu ir nejunta smūgio."
Naująjį objektą jie atidžiai apžiūri. "Respublikos" viešbutį apžiūrėjo du kartus. Po to matuoja, skaičiuoja, braižo ir išbando kritimą analogišku žmogaus svoriu: maišu su plytomis ar rastais.
Aukščiausias Lietuvoje 42 metrų Lyduvėnų geležinkelio tiltas – šokinėtojų su virvėmis svajonė. "Tačiau tai – kariškių saugomas kultūros paveldas. Tiltu negali vaikščioti žmonės, tad ką kalbėti apie mus?" – atsidūsta A.Vasiliauskas.
Jautėsi kaip buratinas
Netrukus keliolika adrenalino gerbėjų vėl susirinks Kaune, ant pėsčiųjų tilto į Panemunę. Kiti jų objektai – Gariūnų, Baltosios Vokės tiltai ar Aukštagirio, Salininkų priešgaisriniai stebėjimo bokštai.
Jau išbandytas 100 metų senumo apleistas viadukas Lenkijoje. Kitais metais jie norėtų dalyvauti Ukrainoje arba Rusijoje vykstančiuose "rope jumping" fanų festivaliuose.
Kaune dirbantis 25 metų projektų vadybininkas Marius Narkevičius apie šuolius su virve prisipažino: "Šio malonumo neįmanoma sulyginti su jokiu kitu jausmu. Na, tai kažkas!.."
"Kažkada jaučiausi tarsi buratinas, kuris gailėjosi pasiryžęs šuoliui, – juokiasi A.Vasiliauskas. Dabar jo akys švyti. – Ypač gražu kristi saulėtą dieną ir žiūrėti į savo šešėlį, artėjančią žemę arba skrendančius paukščius."
Darius Sėlenis, laikraštis "Kauno diena"
2008-12-06
2008-12-06
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/kristi_zemyn_paskui_savo_seseli
Patalpinta: 2008-12-08 | Peržiūrėta: 7723 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Nešiojami kompiuteriai – su apsauga nuo vagysčių
2009 m. pirmąjį ketvirtį pasirodysiantys nauji „Fujitsu Siemens Computers“ nešiojamų kompiuterių modeliai jau turės apsaugos nuo vagysčių sistemą, sudarytą iš „SystemTrack“ ir „DataProtect“ įrangos (sukurtos remiantis „Intel“ ir „Computrace“ kompanijų technologijomis). „Fujitsu Siemens Computers“ - viena iš pirmųjų gamintojų Europos, Vidurinių rytų ir Afrikos (EMEA) regione, jau galinčių pasiūlyti tokią apsaugą nešiojamuose kompiuteriuose. Pirmiausia apsaugos nuo vagysčių sistema bus pasiūlyta kaip papildomas pasirinkimas su verslui skirtais kompiuteriais „ESPRIMO Mobile“ bei privatiems vartotojams skirtais „LIFEBOOK T5010“ ir „LIFEBOOK E8420“.
Apsaugos nuo vagysčių sistemą sudaro dvi pagrindinės funkcijos: pavogtos ar pamestos įrangos buvimo vietos sekimas bei galimybė išsaugoti, ar esant poreikiui ir ištrinti duomenis iš kietojo disko naudojantis centralizuotu nuotoliniu valdymu. Nuotolinis valdymas leidžia ir užrakinti kompiuterį, kad juo nebūtų galima naudotis.
„SystemTrack“ apsaugos sistema seka pavogto ar pamesto kompiuterio buvimo vietą – ji nustatoma iškart, kai tik kompiuteris prisijungia prie interneto ar vidinio įmonės tinklo. „DataProtect“ naudojama itin svarbiems duomenims kompiuteryje apsaugoti. Šios sistemos centralizuota palaikymo tarnyba leidžia atsisiųsti svarbius duomenis iš prarasto kompiuterio ar, reikalui esant, juos ištrinti. Per nuotolinio valdymo tarnybą galima užrakinti kompiuterį, kad juo niekas negalėtų pasinaudoti. Atgavęs kompiuterį, savininkas su specialiu slaptažodžiu jį gali vėl atrakinti.
Naudotis apsaugos sistema nėra sudėtinga. Pirkėjas, įsigijęs naują nešiojamą kompiuterį, kaip papildomą priedą gali pasirinkti apsaugos nuo vagysčių sprendimą. Jam tereikia užregistruoti savo kompiuterį „Computrace“ klientų centre, o atsitikus nelaimei – t.y. praradus kompiuterį – pranešti klientų centrui telefonu ar internetu.
„Pokalbiai su klientais ir mūsų atliekami tyrimai rodo, kad duomenų apsauga yra vienas iš svarbiausių rūpesčių įmonių IT vadybininkams, - sako Armin Kumpf, „Business Mobile“ padalinio vadovas „Fujitsu Siemems Computers“ kompanijoje. – Apsaugos nuo vagysčių sistema – tai kompleksinis ir patikimas mechanizmas, leidžiantis išvengti duomenų praradimo. Jis puikiai dera prie mūsų siūlomų nešiojamų kompiuterių ir kitų saugos sprendimų“.
Poneman instituto 2008 m. birželį atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei pusė visų į komandiruotes vykstančių verslininkų savo nešiojamuose kompiuteriuose vežasi ir konfidencialius įmonės duomenis. Net 65 proc. verslininkų visiškai nesirūpina apsaugos nuo duomenų vagystės ar pametimo priemonėmis.
Alfa.lt
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/nesiojami_kompiuteriai__su_apsauga_nuo_vagysciu
Patalpinta: 2008-12-06 | Peržiūrėta: 7509 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Krepšinio karštligė
Krepšinis, mano nuomone, ne antra o pirmoji lietuvių religija
Jokia bažnyčia, jokie prietarai taip nesuvienija žmoniu, nevaldo masių kaip geros krepšinio varžybos Toli nuo Tėvynės to reikalo taip pat neapleidžiame - vieni žaidžia, kiti palaiko. Ir tie ir tie savo darbą atlieka puikiai
Šiandiena pvz. taip pat buvo įspūdingos krepšinio varžybos, mūsiškių laimėtos įspūdinga persvara 46:23 Na tie mūsiškiai, tai mišri komanda, sudaryta iš poros lietuvių, serbo, kroato, kelių amerikiečių ir net... merginos Taip, tikrai kosmopolitiška komanda, kaip ir visa mūsų karinė bazė - čia niekas neskirsto į juodą ar baltą, vyrą ar moterį... visus jungia uniforma, bendri tikslai ir užduotys Tokioje komandoje labai matosi tautiniai žaidimo niuansai - lietuviai agresyviau veda žaidimą, atkovoja kamuolius, pietiečiai intensyviau ginasi ir šiaip laksto, amerikiečiai labiausiai atsipalaidavę - krečia juokelius ir šiaip palaiko gerą atmosferą
Bazėje sudaryta 14 tokių komandų, bet daugelis iš jų nacionaliniu principu ir tik kelios tokios mišrios kaip mūsų. Tokios mišrios ir tokios... šaunios
Šeši žaidimai - šešios triuškinančios pergalės . Žinoma ne be dar vieno svarbaus komandos komponento - šaunių sirgalių palaikymo P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/krepsinio_karstlige
Patalpinta: 2008-12-05 | Peržiūrėta: 7585 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
Smegenų mankšta - Frog Leap loginis žaidimukas
Atsiuntė man čia tokį loginį žaidimuką, tik kad labai lengvas pasirodė - per pus minutės panašiai radau sprendima
Na bet logika visada buvo mano stiprus arkliukas. Matematikos mokytojos niekaip nesuprasdavo, kaip iš logikos ar verslo aritmetikos galima kiaurus 10-ukus turėti, o iš algebros ar trigonometrijos 4-5
Anot jų juk tai tas pats, o anot manęs - nė velnio Logika yra įdomu ir naudinga, o sausų skaičių perrašinėjimas karta iš kartos - nuobodus ir ne tik kad nelavinantis, bet net atbukinantis mąstymą užsiėmimas Na bet sakė man, kad ir čia nėra jau toks paprastas žaidimukas, tad pabandykit - spręsti Jums
Turit sušokdinti varlytes į priešingas puses, kad žalios būtų dešinėje, rudos kairėje P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/smegenu_manksta_-_frog_leap_loginis_zaidimukas
Patalpinta: 2008-12-04 | Peržiūrėta: 7743 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
KFOR-19 MedEvac phase II pratybos
Foto iš vakar po pietų vykusių MedEvac (medicininės evakuacijos) antros fazės pratybų:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/kfor-19_medevac_phase_ii_pratybos
Patalpinta: 2008-12-03 | Peržiūrėta: 8177 | Komentarai: 1 | | Rekomenduoti draugui!
ES imasi Kosovo administravimo
Europos Sąjungos policijos ir teisingumo misija Kosove prasidės gruodžio devintąją ir bus vykdoma taip pat ir serbų kontroliuojamose teritorijose. Apie tai pareiškė aukšti ES pareigūnai, praneša „BBC“.
Pagal planą, kurį patvirtino Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, JT užduotis Kosove nuo šiol vykdys ES. Šalyje įsikurs 2000 ES policijos, teisingumo ir muitinės pareigūnų.
Tiesa, JT misija „Unmik“ ir toliau vaidins politinį vaidmenį.
ES „Eulex“ misija turėjo prasidėti anksčiau. Kosovas apie nepriklausomybę nuo Serbijos paskelbė vasarį.
Keli tūkstančiai Kosovo albanų antradienį sostinėje Pristinoje protestavo prieš „Eulex“. Būtent antradienį pagal planą ši misija turėjo startuoti.
Protestuotojų plakatus puošė tokios antraštės, kaip „Kosovas Europos Sąjungoje, o ne po ja“ ir „Eulex tarnauja Serbijai“.
Protestų organizatorius ir Apsisprendimo Judėjimo lyderis Albinas Kurti baiminosi, jog ES pareigūnai turės „imunitetą nuo teisės, ir bus virš Kosovo teisės“.
„Eulex“ atstovė Karina Lindmal tikino, jog misija „bus vykdoma visame Kosove, įskaitant serbų kontroliuojamas teritorijas“.
„Eulex“ atstovai tikisi, jog Belgradas nesipriešins ES žmonių veiklai serbų kontroliuojamose teritorijose Kosovo šiaurėje.
Gruodžio devintąją savo funkcijas pradės atlikinėti 1300 „Eulex“ policininkų, teisėjų, muitininkų ir kalėjimų darbuotojų. Per kelis mėnesius šis skaičius pasieks 1900.
Tuo tarpu Serbija ir Rusija ir toliau griežtai priešinasi Kosovo nepriklausomybei. Šios šalys atsisako pripažinti Kosovo teritorijas.
Kosovą yra pripažinusios 52 valstybės. Tarp jų JAV ir daugelis ES narių. Daugiau nei šimtas valstybių Kosovo yra nepripažinusios.
Serbija nusprendė nesipriešinti „Eulex“ misijai tik po to, kai buvo paskelbta apie JT personalo pasilikimą serbų dominuojamose teritorijose. 90 procentų šalies gyventojų yra albanai.
„Unmik“ atstovas Aleksandras Ivanko patvirtino, jog JT misija bus smarkiai siaurinama. „Kai tik pradės funkcionuoti „Eulex“, savo operacijas teisės ir teisingumo sektoriuose imsime riboti“.
JT tvirtina, jog „Eulex“ dirbs po JT „skėčiu“.
„Unmik“ Kosove veikė nuo 1999-ųjų, kuomet NATO bombardavimo kampanija privertė atsitraukti serbų pajėgas, kaltinamas daugkartiniais žmogaus teisių pažeidimais.
„Unmik“ nuo šiol stengsis Kosovui padėti bendraujant su jo nepripažinusiomis šalimis ir ypač Serbija.
„Eulex“ pareigūnai bendradarbiaus su Kosovo policija. „Sieksime būti mokytojais ir patarėjais“, – aiškino ponia Limdal.
„Akivaizdu, kad Kosovo institucijos vaidins pagrindinius vaidmenis“, – kalbėjo Limdal. „Eulex“ perims „Unmik“ funkcijas, siekiant pažaboti organizuotą nusikalstamumą ir surasti tūkstančius žmonių, dingusių po 1999-ųjų konflikto.
Vakarai.us
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/es_imasi_kosovo_administravimo
Patalpinta: 2008-12-03 | Peržiūrėta: 7750 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Greito poveikio projektai Kosovo ateičiai
Vienas iš realiausių darbų, kuriuos nuveikiame Kosove, yra pagalba švietimo ir medicinos įstaigoms greito poveikio projektais. Patruliavimai, pasienio apsauga, kitos karinės užduotys - tik viena medalio pusė ir mano manymų jau mažiau svarbi šiandieniniame Kosove. O padovanoti kažką pradinei mokyklai, matyti besišypsančius ir draugiškai mojuojančius vaikus - Kosovo ateitį, yra kur kas svarbiau
Šiandien taip pat su būrio vadu teko aplankyti porą mokyklų - pradinę viename kaime ir pagrindinę kitame. Jose Lietuvos vardu mūsų būrys įgaliotas įgyvendinti iš pažiūros paprastus ir nebrangius, bet labai efektyvius ir būtinus darbus, tarkim vandens siurblinės įrengimo apmokėjimas ir kontroliavimas, kad pradinukai ant kalno turėtų kaip apsiprausti ar atsigerti, arba vienos klasės pilnas remontas (sienos, langai) kitoje mokykloje.
Taip pat prieš savaitę jau vykome apipirki įvairios būtinos medicininės įrangos vienai atsakomybės rajono gydimo įstaigai. Oficiali perdavimo ceremonija bus dar po savaitės, tada ir kitą straipsnį parengsiu. O šiandien kelios foto iš aplankytų mokyklų:
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/greito_poveikio_projektai_kosovo_ateiciai
Patalpinta: 2008-12-02 | Peržiūrėta: 7694 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Atgimsta senovinės išgyvenimo strategijos
Piratai jau yra svarbus veiksnys pasaulinei ekonomikai, ir naftą eksportuojančios šalys netruks tai įvertinti. O kam rūpi alkani somaliečiai?
Senas verslas
Piratavimo istorija labai ilga – atsirasti jis turėjo kartu su jūrine prekyba. Šauniais antikos laikais, kai Viduržemio jūroje viešpatavo ir konkuravo graikai bei finikiečiai, aiškios skiriamosios ribos tarp prekybos ir plėšikavimo nebuvo. Piratai visiškai legaliai pardavinėdavo užgrobtus belaisvius vergų turguose.
Romos dominavimo laikais piratų gyvenimas buvo nesaldus, nes romėnai kažkodėl buvo įsitikinę, kad tik jie turi teisę plėšti savo užkariautas tautas ir su monopolininko įkarščiu persekiojo smulkiuosius konkurentus, kurie negalėjo pasiskųsti jokiai konkurencijos tarybai.
Ankstyvieji viduramžiai buvo piratavimo aukso amžius – gaujos girtuoklių ir peštukų iš Skandinavijos Europos pakrantėse šeimininkavo kaip nuosavame tvarte. Tačiau gana greitai jie pastebėjo, kad kur kas efektyvesnis žmonių plėšimo būdas yra mokesčiai, ir ėmė kurti savo karalystes.
Vėl piratai suklestėjo XVI-XVII amžiais, kai ispanai ir portugalai pradėjo tempti namo grobį iš Amerikos. Daugelis tų piratų buvo visai legalūs verslininkai, mokėjo mokesčius Anglijos karalienei ir dalyvaudavo rūmų priėmimuose. Kai kurie išsitarnaudavo iki admirolo laipsnio. Ilgainiui laisvųjų piratų nebeliko – tik teisėti, kurie vis rečiau rengdavo linksmus žygius, apsiribodami saugesniais plėšikavimo metodais: prekyba žmonėmis, opijumi, skolinimu už procentus ar valstybės tarnyba.
Piratavimas pastaraisiais šimtmečiais tapo toks retas, kad sovietinis kovinis filmas "XX amžiaus piratai" buvo traktuojamas kaip fantastinis. Vakarų romanuose, komiksuose ir kinematografe nuožmūs galvažudžiai bukanieriai dažnai vaizduojami su simpatija (argi ne žavus Johny Deppas "Karibų piratuose"?). Bet žmonių pasaulis vystosi ciklais ir kai kurie itin nustekenti regionai pradeda prisiminti senovines išgyvenimo strategijas.
Kodėl Somalis?
Keista ne tai, kad somaliečiai pradėjo piratauti - keista, kad jie taip ilgai to nedarė. Tiesa, dar prieš 20 metų Afrikos kontekste Somalis atrodė pusėtinai, bet po to prasidėjo nesiliaujantis košmaras. Kaip ir daugelyje Afrikos valstybių, kiaulę somaliečiams pakišo kolonijinis palikimas. Nepriklausomybę Somalis, kaip ir didžioji dalis Afrikos, paskelbė 1960-aisiais. Skirtingai nuo daugumos naujai įsikūrusių valstybių, Somalis sudarytas iš dviejų Europos valstybių – Anglijos ir Italijos – kolonijų, kurios buvo sujungtos tuo pagrindu, kad ir ten, ir ten gyvena tie patys somaliečiai.
Daugelis Afrikos valstybių turi tas sienas, kurias prieš šimtą metų iš lubų braižė Europos valdovai, ir jos, deja, gana dažnai nesutampa su genčių ir tautų ribomis. Todėl Afrikos pilietiniai karai dažniausiai įsižiebia dėl to, kad skirtingos gentys, atsidūrusios vienoje valstybėje, nusprendžia išsiaiškinti, kuri yra svarbesnė. Vienatautis Somalis tarsi buvo užprogramuotas to išvengti. Ir iš tikrųjų iki 1991 metų jam ėjosi ne taip jau blogai: šalis dažnai ir gana sėkmingai kariavo su vangiai besipriešinančia Etiopija, imitavo marksistinės sistemos kūrimą, taip melždama finansinę ir technologinę paramą iš Sovietų Sąjungos, ir netgi sukūrė šiokią tokią pramonę.
Vis dėlto 1991-aisiais paaiškėjo, kad itališko ir angliško Somalių kultūriniai skirtumai pernelyg dideli, ir šiaurinis angliškas Somalis atsiskyrė. Dabar ten yra dvi niekieno nepripažįstamos valstybėlės Somalilendas ir Puntlendas, kurios tvarkosi visai pakenčiamai. O pietinis itališkasis Somalis nugrimzdo į anarchiją, kuri visiškai sunaikino ekonomiką ir sukėlė baisų badą. Padėtis nuo to laiko niekaip negerėja ir keista, kad ten dar apskritai liko žmonių.
Atomazga artėja
Taigi nieko keista, kad bedugnėje esančioje šalyje (mūsų "krizės" somaliečiams sukeltų nuoširdų juoką) formuojasi viduramžiškos struktūros. Kiekvieno regiono vadukas turi savo kariauną, baudžiauninkus ir renka mokesčius savo nuožiūra, įsipareigodamas saugoti savo teritoriją nuo kitų vadukų. Tiems vadukams, kuriems neužtenka žemės, tenka dirbti jūroje, kur sekasi visai neblogai: nuo metų pradžios užgrobta 90 laivų, už įgulas gauta 150 mln. dolerių neaudituotų išpirkų.
Civilizuotas pasaulis pasipiktinęs – kaip negražu šitaip smurtauti, kai jau seniai ištobulintos schemos, kaip plėšti žmones tiesiai iš dangoraižio, prekiaujant vertybiniais popieriais. O čia kažkokie barbarai, ir dar, beje, musulmonai, vadinasi, potencialūs teroristai... Neleisim! Taigi galbūt piratams savo veiksmais pavyks prisišaukti užsienio pagalbą savo kenčiančiai šaliai.
Tačiau vienas paaiškėjęs faktas kelia rimtų įtarimų, kad problemos sprendimas bus tik imituojamas. Jau kurį laiką daug kas inkščia, kad naftos kainų kritimas yra didelė problema ir niekaip nepavyksta jo pristabdyti. Tačiau kai linksmieji vyrukai iš Somalio užgrobė pilną supertanklaivį, naftos kaina bemat pašoko 10 dolerių. Taigi piratai jau yra svarbus veiksnys pasaulinei ekonomikai, ir naftą eksportuojančios šalys netruks tai įvertinti. O kam rūpi alkani somaliečiai?
Giedrius Kiaulakis / „Lietuvos žinios“
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/atgimsta_senovines_isgyvenimo_strategijos
Patalpinta: 2008-12-02 | Peržiūrėta: 7902 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Terorizmas: nuo programavimo genijų iki religijos fanatikų
Kalbėti apie terorizmą jau seniai banalu. Žmonių, žūvančių nuo teroristų rankos „karštuosiuose taškuose“, nebelabai kas ir skaičiuoja. Juk, taikliai yra pasakęs kažkoks nežinomas autorius, viena mirtis – tragedija, o tūkstančiai – statistika.
Be to, terorizmas nėra naujas reiškinys. Manau, ne man vienam buvo nepaprastai įdomus Gedimino Kulikausko straipsnis „Verslo klasėje“ (2008, Nr. 1) apie anarchistus-teroristus, ypač stebino to meto teroro aukų skaičiai. Neseniai Darius Norvilas rašė „Verslo klasėje“ (2008, Nr. 6) apie kibernetinį terorizmą. Tačiau, matyt, kiekvienas sutiks, kad šiuo metu terorizmas perėjo į naują kokybinę fazę. Žinoma, atskaitos taškas – 2001 m. rugsėjo 11 diena. Iki tol dar niekada stipriausia pasaulio valstybė nebuvo taip užpulta: viduryje dienos, iš giedro dangaus – tiesiogine prasme. Paklausite – o Perl Harboras? Bet Perl Harborą puolė labai aiškus priešas – nuo imperinių ambicijų apsvaigusi Japonija. O Niujorką? „Al-Qaeda“. Kiek žmonių apie šią grupuotę žinojo iki 2001-ųjų?
George'ui W. Bushui savo kontroversišką atsako politiką įvardijus kaip „karą su terorizmu“ dažnas sakė: koks čia karas? Čia tiesiog velnias žino kas, o jeigu jau visai atvirai – tai paprasčiausias JAV noras brutalia jėga įvesti Pax Americana ir užgrobti naftos išteklių turtingus regionus Artimuosiuose Rytuose. Tačiau šis rašinys neskirtas mūsų geriausio sąjungininko politikos analizei – tai jau daryta kokį tūkstantį kartų. Aš noriu pakalbėti apie kitą šio reiškinio pusę – kaip nutinka, kad grėsmė galingiausiai pasaulio valstybei ateina iš kažkokių „teroristinių tinklų“? Kodėl taip viskas žlunga Irake ir Afganistane? O gal terorizmas ir šiuolaikinis karas paprasčiausiai neatsiejami?
Apie XXI amžiaus ginkluotų konfliktų atneštas naujoves jau šiek tiek esu rašęs straipsnyje „Vandenio eros nesulaukus“ („Verslo klasė“, 2007, Nr.9), tačiau ten buvo daugiausia kalbėta vos apie vieną tendenciją – karinės jėgos privatizavimą. Atėjo metas plačiau pakalbėti apie kitas.
Technologijų apsvaiginti
Kai pradedama kalbėti apie šiuolaikinį karą, pirmiausia visi įsivaizduoja ultramodernią karinę techniką: išmaniąsias bombas, nepilotuojamus orlaivius, egzoskeletus ir kitus beveik stebuklingus ginklus. Ši technika nuolatos šmėkščioja TV ekranuose, Didysis kaimynas išveža pademonstruoti ir į Raudonąją aikštę – žiūrėkite ir drebėkite, kaip mes pasirengę darbui ir gynybai! Panorėsime – viską subombarduosime, nušluosime, išdeginsime. Liks tik kelios apsilydžiusios sagtys – kaip po Damanskio konflikto. Štai ir dabar sklido gandų, kad Lietuvai vietoje Lenkijos bus pasiūlyta priimti kito fantastinio ginklo – PRG sistemos elementus. Užsižaidę su grėsmingos karinės technikos grožiu dažnai pamirštame, kad dar IV amžiuje pr. Kr. kinų mąstytojas ir strategas Sun Tzu pasakė: „Kautis ir laimėti visus mūšius nėra tobulybė; tobulybė – įveikti priešo pasipriešinimą be mūšio.“ Tai – ne tik karo strategijos principas. Tai – priminimas, kad karas, anot kito stratego Carlo von Clausewitzo, – politikos tęsimas ginkluotomis priemonėmis. Ginklai – dar ne viskas. Ir 1991 m. operacija „Audra dykumoje“, ir 2003 m. JAV vadovaujamos koalicijos įsiveržimas į Iraką buvo stulbinantys: supermoderni JAV kariuomenė labai lengvai ir su minimaliais nuostoliais pasiekė jai iškeltus uždavinius. Lygiai taip pat nesunkiai 2001 m. Afganistane buvo nuverstas Talibano režimas. Bet šiandien Afganistane talibai jau vėl apšaudo net Kabulą, o Irake prievarta, nors ir „esmingai sumažėjusi“ pagal oficialias ataskaitas, vis tiek nesiliauja. Tai kaip čia išeina – iki dantų ginkluoti režimai nugalimi lyg žaidžiant su „Sony Playstation 2“, bet tikros taikos kaip nėra, taip nėra? Kas tie blogieji vyrukai, kišantys pagalius į demokratijos eksporto vežimo ratus?
Kas jie?
Nuo pat XVII amžiaus vidurio valstybės buvo įpratusios, kad jeigu jos kariauja, tai kariauja su kita valstybe. Kovos instrumentas – ginkluotosios pajėgos turi tam tikras hierarchijos struktūras, paklūsta vieningai vadovybei, galų gale, už jų veiklą politinę atsakomybę prisiima valstybės vyriausybė. Galite man prieštarauti – juk būdavo kariaujama ir ne tik su valstybėmis, pvz., su įvairiais išsivaduojamaisiais judėjimais. Tačiau jeigu pažvelgtume, ko siekė tokie judėjimai ir su kuo jie tapatinosi, atsakymas būtų – valstybė. Išsivaduojamasis judėjimas visada buvo tarsi pirminė valstybės arba kelio į valstybės valdymą stadija. Jeigu tokie judėjimai norėjo tarptautinio pripažinimo, jie turėjo būti organizuoti kaip kvazivalstybė: politinė vadovybė ir jos „karinis sparnas“.
Paskutiniai dešimtmečiai iš esmės pakeitė šią schemą. Pirmiausia, labai susilpnėjo valstybė kaip politinio gyvenimo realija ir sumenko jos vaidmuo. Vienas iš tokio reiškinio kaltininkų – globalizacija, įgalinusi subjektus aklai nebesilaikyti vieno ar kito politinio vieneto (Vakarų civilizacijoje). Kitas – konfesinių, klaninių ir kitų galimų kolektyvinių ryšių sustiprėjimas, kur klasikinė ir visa apimanti vadinamoji Vestfalijos tipo valstybė buvo daugiausia atnešta kolonizatorių (Rytų civilizacijoje). Tai atspindi ir karyba, tiksliau tai, kokie subjektai naudoja ginklą.
Kas gi meta iššūkį vadinamosios „koalicijos“ kariams Irake? Kas sudaro tuos „teroristus“, kuriuos vis dėlto net ir žiniasklaida dažniausiai vadina „kovotojais“, „sukilėliais“? Kukliausiais skaičiavimais – apie 70 mažų, neaiškios struktūros, amorfiškų skirtingų grupuočių, jos nesudaro jokio Irako demokratinio fronto, Irako sąjūdžio ar kito vieningo judėjimo. Ir veda jas skirtingi interesai – sunitų fundamentalizmas, šiitų fundamentalizmas, lojalumas buvusiai Saddamo Husseino partijai „Baath“ arba – priešingai, oponavimas šiai partijai, vachabizmas, lojalumas Osamos Bin Ladeno ar Al Zarkawi mokymui ir taip toliau. Šios grupės neturi bendros struktūros, veikia atskirai viena nuo kitos, nepripažįsta viena kitos vadovavimo, tarpusavio veiksmus derina labai retai. Vienija jas tik bendras tikslas – noras kažkaip išvyti okupacines pajėgas (dabar nesigilinkime į teisines subtilybes dėl okupacijos faktine ir formaliąja prasmėmis), nuversti primestą vyriausybę. Bet kokiomis priemonėmis. Ir toliau tvarkytis patiems, net jeigu dėl to reikės kariauti tarpusavyje. Kaip geriausia būtų nuversti tą vyriausybę? Akivaizdu – kovotojai neturi tiek pajėgų, kad galėtų mesti tiesioginį iššūkį. Tačiau... Kovoje jų nevaržo gremėzdiškos kariuomenių biurokratinės struktūros ir statutai. Sprendimų, kaip kautis, jie neprivalo derinti tarpusavyje tarp skirtingų ginkluotųjų pajėgų rūšių (pvz., puolimas žeme – palaikymas artilerija – palaikymas iš oro). Jų vadovybė nepareikalaus atsakomybės už civilių žudymą, jeigu tai netyčia nufilmuoja žurnalistai. Nors šių kovotojų namuose taip pat gal laukia motinos ar mylimosios, jų ašarų niekas netransliuos per milijonus ekranų. Kančią jos pakels tyliai negausiame kaimynų, giminės, genties būryje. Naujus kovos būdus ar ginklus kovotojai pritaikys akimirksniu – nelaukdami, kol pastarieji bus „įtraukti į ginkluotę“. Be abejo, kovotojams netenka studijuoti Vest Pointe ar bent jau Jono Žemaičio karo akademijoje, jie mokosi daugiausia iš klaidų (bet vyksta natūralioji atranka – neapdairūs, nesumanūs kovotojai žūva, geriausieji išlieka). Tačiau – ar daug kas galėtų paneigti, kad kovoja jie efektyviai ir net ir pačių galingiausių valstybių karo mašinos pasijunta bejėgės, nors tikrosios valstybių gyvosios jėgos ar technikos netektys yra kuklios, palyginti su tarpvalstybiniais karais. Tad kur logika, kad 4000 žuvusių JAV karių neatperka 20 000 Irako kovotojų žūties?
Pirmasis bet kokio karo tikslas – priversti pasitraukti priešininką. Kad priešininkas pasitrauktų, nebūtina visų jo karių išžudyti. Užtenka, kad nuolatinė įtampa jį išvargintų ir jis pats nebenorėtų kovoti. Karų baigtis jau seniai sprendžiama nebe mūšio laukuose, o žmonių galvose. Prieštaraujantieji galbūt pateiktų Čečėnijos pavyzdį: štai Rusijos totalinio karo buldozeris vardu „federalai“ vis dėlto nušlavė kalnų kovotojus. Bet iš tiesų buvo kitaip – Rusija tiesiog nusipirko Kadyrovo klaną ir už dabartinį Čečėnijos „federalizmą“ moka baisius pinigus, be abejo, kartu suteikia klanui beveik neribotą valdžią. Juk net trapi taika vis dėlto geresnė už varginantį karą ir žūstančius vaikinukus iš Permės ar Ivanovo. Net jeigu Rusijos visuomenei dar labai toli iki demokratijos, nuolatinis karas yra sunkiai pakeliama būsena. O ilgaamžių demokratinių visuomenių žmonių galvose – paprastai ne karas, o teisingumas, žmogaus teisės, patogumas, malonumas, atsakomybė už savo piliečius, žūstančius „svetimuose“ karuose už „svetimus“ idealus. Beje, pradiniu 2003 m. Irako invazijos etapu „koalicija“ elgėsi panašiai kaip rusai Čečėnijoje – ji papirkdavo Irako kariuomenės karininkus, kad pastarieji nesipriešintų.
Ir vis dėlto – tai kas tie kovotojai? Teroristai? Kad ir kaip būtų keista, atsakymas į šį klausimą nebeturi prasmės. Kodėl? Todėl, kad ne jis svarbiausias. Daug svarbiau suvokti, kaip ir kodėl jie taip kovoja.
Kaip jie kovoja?
Taigi, priešą reikia išvyti, bet pajėgų tam neužtenka ir neužteks niekada. Negana to, priešas ne tik kariauja. Manydamas, kad atsakymas į visus klausimus yra efektyvi Vestfalijos tipo valstybė, jis mėgina ją sukurti į savo pusę patraukdamas ir vietinius – klasikinis divide et impera (iš lot. k. skaldyk ir valdyk). Taigi, pirmiausia kovotojai turi smogti į tai, kas sudaro Vestfalijos valstybės patikimumo stuburą: galimybę užtikrinti daugeliui piliečių tam tikrą gyvenimo kokybę. Gyvenimo kokybę, matyt, pirmiausia reikėtų suprasti kaip piliečio saugumą ir jo minimalią ekonominę gerovę. Ir vienam, ir antram tikslui pasiekti yra reikalingos lėšos ir, be abejo, piliečių palaikymas. Atimk tai – valstybė paprasčiausiai sugrius, o jos gyventojai grupuosis į kitokius darinius.
Šiais laikais visi mėgstame kalbėti apie tinklus: telekomunikacijų tinklai, inovacijų tinklai, socialiniai tinklai. Valstybei taip pat lengvai taikytina tinklo metafora, tiksliau – įvairių tinklų visumos, pradedant nuo fizinių tinklų (pvz., naftotiekis), baigiant socialiniais tinklais – lojalūs piliečiai, tarptautiniais tinklais – humanitarinė parama, finansinė donorystė.
Taigi, kovotojai supranta, kad „išvarginimo kare“ nėra jokio reikalo atakuoti priešo karinių taikinių (kad ir kaip to norėtųsi emociškai). Daug efektyviau naikinti valstybę ar okupantą palaikančius tinklus. Mat valstybei egzistuoti būtini tvirti saitai, siejantys ją į vieną visumą. Susirūpinimą kovotojams kelia tai, kad tinklas yra atsinaujinanti ir save palaikanti struktūra, tačiau kiekviename tinkle galima rasti kritinių taškų, jei jie bus pažeisti, suirs visas tinklas. Tinklui atkurti bus reikalingos lėšos, jų, žinoma, nebus galima panaudoti naujam, tvirčiau susiejančiam valstybę, jos piliečius ir institucijas tinklui kurti. Tad pažvelkime, kokius taikinius Irako (ir ne tik) kovotojai renkasi.
Pirmiausia – naftotiekiai. Vieša paslaptis, JAV įsiveržimo į Iraką vienas iš tikslų – naftos Artimuosiuose Rytuose kontrolė. Irako nafta galėjo tapti ir tuo auksu, kuris būtų pastatęs ant kojų Irako demokratinę vyriausybę ir suteikęs jai nuolatinį patikimą finansinį pagrindą. Netapo. Saddamas Husseinas 1991 m. keršydamas Kuveitui vadavusiai koalicijai padegė naftos gręžinius – bet vis dėlto gręžinys yra taškinis objektas ir jį lengva apsaugoti. Antrą kartą koalicija nepražiopsojo – 2003 m. puolant Iraką pirmiausia buvo stengtasi užtikrinti naftos gręžinių apsaugą. Bet jeigu Dievas uždaro duris, jis kur nors atveria langą (tiesa, tik sumanieji jį pastebi). 2004 m. kovotojai susprogdino vieną aukšto spaudimo naftotakio atšaką. Viskas, ką jie padarė – surado kritinį naftotakio tašką, iškasė dviejų metrų gylio duobę ir detonavo sprogmenis. Tai nebuvo taip vaizdinga, kaip degantis gręžinys (pamenate šiurpius CNN vaizdelius iš 1991 m. Kuveito?), bet Irako vyriausybei kainavo maždaug 500 mln. JAV dolerių iš naftos eksporto negautų pajamų. Kovotojų operacijai užteko kokių poros tūkstančių dolerių Tai – vos vienas atvejis iš neslūgstančios atakų bangos.
Negauti pajamų, be abejo, skaudu. Tačiau paprastai piliečiai tai pajunta daugiau netiesiogiai. O juk yra ir tinklų, kurie daug „arčiau kūno“. Pavyzdžiui, elektra. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be elektros? Tai štai, Bagdade Saddamo Husseino laikais elektra buvo tiekiama nuolatos (provincijose – prasčiau). Dabar, „New York Times“ žiniomis, provincijose elektrines kontroliuoja kovotojai, o išlaisvintai sostinei tenka tenkintis keliomis valandomis srovės tiekimo per dieną ar dvi. Kas nutiko? Ogi vienas iš mėgstamų kovotojų taikinių – elektros perdavimo linijos. Pulti jas lengva, tinkamas pažeidimas sukelia domino efektą (t. y. vienas po kito išsijungia kiti sektoriai), atkūrimas ir remontas – sudėtingas ir pavojingas darbas dėl tų pačių kovotojų veiklos. Negana to, provincijos, faktiškai valdomos įvairių ginkluotų grupuočių, atsijungia nuo centrinio tinklo ir nebesidalija savo ištekliais. Rezultatas – beveik žlugusi elektros perdavimo tinklų sistema. Ar norisi remti vyriausybę, kuri nesugeba išspręsti, rodos, tokios paprastos elektros tiekimo problemos? Tas pats ištiko ir mobiliojo ryšio tinklus.
Visuotinių ryšių, susijusios ekonomikos, tarptautinės ir humanitarinės paramos laikais gali būti tikras – jeigu bus labai blogai, sulauksi pagalbos, jeigu neturėsi savų specialistų ar darbuotojų – galėsi pasitelkti svetimus. Jeigu jie dirbs ne iš iš humanitarinių paskatų, tai bent iš asmeninių (juk visus galima nupirkti, ar ne?) Todėl nieko keista, jog Irako kovotojai nuosekliai siekė, kad užsienio bendrovės, humanitarinės organizacijos ir panašios struktūros kuo greičiau iš ten neštų muilą. Na, ir kas, kad tik dalis iš tų bendrovių aptarnavo koalicijos ginkluotąsias pajėgas kaip subrangovės (pvz., rūpinosi maitinimu), o kitos, rodos, užsiėmė kilniu darbu – sugriautos infrastruktūros atstatymu, medikamentų ir maisto dalijimu. Turbūt visi pamename reportažus apie inžinieriams (ne generolams!) pjaunamas galvas ir kitas baisybes. Rezultatas – masinis įmonių ir humanitarinių organizacijų darbuotojų bėgimas iš Irako. O tai – ir vėl smūgis išvaduotojų koalicijai ir demokratinei vyriausybei. Pagalbos nebėra ir jos nenusipirksi, o jeigu ir pirksi – mokėsi baisiai brangiai. Ne tik už darbuotojus, bet ir už jų asmens sargybinius. O lėšos iš kur?
Na, o tai, kad kovotojai nuolatos puola tuos, kuriuos laiko užsienio okupacinių pajėgų ir jų remiamos vyriausybės kolaborantais, – nieko nauja. Bet koks okupantas privalo remtis bent daliniu okupuotos visuomenės bendradarbiavimu. Kaip žinote, viena iš koalicijos svajų buvo perduoti Irako saugumą į naujos Irako policijos ir naujų šalies ginkluotųjų pajėgų rankas. Ar verta sakyti, kad svajonė liko tik svajonė, kad koalicija tik per plauką gali pasitikėti naujosiomis pajėgomis ir tos pajėgos tikrai neužtikrina saugumo. Kiek efektyvesnis pasirodė kitas sprendimas (vėl kadyrovininkų aidas) – t. y. kovai su vienais kovotojais pasitelkti kitus. Pvz., Irako atveju – sunitų kovotojams nugalėti kurį laiką buvo pasitelkta šiitų milicija (nereguliarios ginkluotosios pajėgos) – vadinamoji Mahdi armija, suburta šiitų radikalo Muqtada‘os al-Sadro. Sprendimas pasirodė efektyvus trumpam, kitu atveju buvo pasitelkti sunitai, kad padėtų įveikti „Al-Qaeda“ kovotojus. Ir taip toliau.
Beje, gali kilti klausimas – jeigu kovotojai iš tiesų veikia taip efektyviai, kodėl jie iki galo nesugriauna naftotiekių, elektros perdavimo tinklų ir pan.? Atsakymas labai įdomus: viena vertus, iš dalies veikiančios infrastruktūros reikia ir jiems patiems (tos pačios elektros), kita vertus, intensyvus puolimas gali išprovokuoti stiprų atsaką, o tai kovotojams atneštų daug nuostolių. Dabartinė padėtis, viena vertus, leidžia kovotojams laikyti savo rankose ir kontrolės, ir derybų instrumentus, kita vertus, kuria apgaulingą įspūdį, kad reikalus bent iš dalies kontroliuoja koalicija ir jos remiama vyriausybė.
Kodėl jiems sekasi, arba Atviros bendruomenės karas
Tad kaip čia išeina? Mažos, prastai parengtos, kukliai ginkluotos, susiskaidžiusios, negana to, tarpusavyje kovojančios (!) grupės kulte sukula galingiausios pasaulio valstybės ir jų remiamos vyriausybės ambicijas, planus ir pastangas. Kur paslaptis? Matyt, viskuo dėta kovotojų grupių, kurias taip pat galima vadinti tinklais, prigimtis.
Viena iš kūrybos, karybos ir gyvenimo taisyklių – savo silpnumą paversti pranašumu. Jau minėjau, kalbėdami apie valstybę kaip apie tinklų visumą mes kalbame apie stiprų tinklą. Tai – valstybės stiprybė. Kovotojų tinklai, palyginti su valstybės, yra silpni. Ir tai – jų stiprybė: ir psichologinė, ir taktinė. Kai 1987 m. Palestinoje prasidėjo pirmoji intifada (palestiniečių sukilimas), niekas nesitikėjo, kad tie „neramumai“ atves prie Oslo susitarimų. Ką, Izraelio policija, saugumas ir ginkluotosios pajėgos nebūtų įstengusios susitvarkyti su svaidančiomis akmenis ir deginančiomis padangas gaujomis paauglių, suburtų kažkokio anoniminio „Vieningo pasipriešinimo komiteto“? Nebuvo. Nes prieš tūkstančius kartų didesnę karinę jėgą kilo taikus protestas ir stipriai komplikavo ginkluotos jėgos naudojimą. Tereikėjo drąsos ir atkaklumo. Palestiniečiai netruko būti pripažinti engiamąja šalimi, pasaulio nuomonė greitai krypo jų naudai ir net patys kietakaktiškiausi Izraelio politikai buvo priversti pasirašyti susitarimus, numatančius Palestinos valstybę (apie tai, kad palestiniečiai savo sėkmę iššvaistė per antrąją intifadą – kita tema).
Ir nors Irako ar Afganistano kovotojai anaiptol ne taikūs, jie savo silpnybes taip pat pavertė pranašumais. Prisipažinkime, juk ne vienas iš mūsų mano, kad JAV metėsi į neteisingą karą prieš silpnus, prastai ginkluotus Irako žmones, tad šie griebėsi ginklo prieš žiaurų agresorių. Juk natūralu, tas, kurį muša, (iš tiesų ar iš pažiūros) kelia užuojautą, kad ir kas jis būtų – arabas ar čečėnas. Štai jums ir kovotojų stiprybė – nors jie kartais ir pjauna galvas civiliams, sprogdina bombas turguose, kai kam atrodo, kad dėl visko kalta grobuoniška JAV politika. Todėl dažnas šaukia: „Jankiai, namo!“
Bet stiprybių kovotojai turi ir daugiau. Pavyzdžiui, kiek buvo džiaugtasi, kad koalicijai pavyko sumedžioti vieną iš legendinių pasipriešinimo lyderių – Musabą Al Zarqawi (ką jau kalbėti apie patį Saddamą Husseiną). Juk netekę lyderių kovotojai pakrinka, pasipriešinimas suyra (prisiminkime klasikinį lietuvišką filmą „Tadas Blinda“ ir kas nutiko jo būriui, kai razbaininkų vadas žuvo)? Tačiau pasipriešinimas nė trupučio nenuslopo, nes Al Zarqawi nebuvo toks lyderis kaip suprantame valstybės ar ginkluotųjų pajėgų lyderius. Geriausiu atveju jis buvo įkvėpėjas, kalbų sakytojas, o visą tikrą darbą atlikdavo bevardžiai asmenys, ne vadovaujami Zarkawi, o tik jo įkvėpti (viename įraše matyti, kad Al Zarqawi net nemoka tinkamai elgtis su ginklu). Kai žuvo Al Zarkawi, jo sekėjai veikė ir toliau. Sukilėlių struktūros dėl to nepakriko. Kodėl? Todėl, kad nebuvo kam pakrikti, todėl, kad kovotojų struktūros yra taip mažai tarpusavyje susijusios, kad net dalies kovotojų netektis nedaro įtakos bendrai struktūrai. Tad, net jeigu JAV sumedžiotų Bin Ladeną, vargu ar jo sekėjai liautųsi vedę pasaulį į Islamo kalifatą.
Kita, beveik banali kovotojų stiprybė – jiems nereikia klasikinės pergalės, vėliavos virš Reichstago ar Gvadalkanalo. Jiems reikia tik po truputį priešintis, kol koalicija susirinks visus savo superžaislus ir nešdinsis atgal už vandenyno. Išlaikyti okupacinę armiją kainuoja milijardus. Valstybei, kurią pradeda kamuoti ekonominė krizė, tai taps tiesiog per brangu, o nesibaigiančios kovos perspektyva baugina. Grupuotėms tereikės perorientuoti kovos sąnaudas į tarpusavio santykių aiškinimąsi.
Dar vienas aspektas, apie kurį jau trumpai užsiminta, – kovotojų lankstumas. Nors daugelis iš mūsų juos vaizduojamės kaip tamsuolius islamo fundamentalistus, norinčius tik kad visos moterys dėvėtų čadras, o vyrai – augintųsi barzdas, tai anaiptol nereiškia, kad jie nemoka rinkti, analizuoti ir pritaikyti informacijos arba nežino, kas yra kompiuteris. Atlikite eksperimentą – pasižiūrėkite, per kiek laiko surasite internete informacijos apie tai, kaip pasidaryti improvizuotąjį sprogdinimo užtaisą (angl. Improvised Exploding Device – IED). Net ir pirmosiose „Google“ nuorodose jau bus naudingos informacijos, o pasikapstę giliau pamatysite, kad tai gana nesudėtinga. Kovotojų sumanumas jus šiek tiek pritrenks.
Vienas iš terorizmo tyrinėtojų Johnas Robbas mano: dabartiniai kovotojai (Irake ar kur kitur) veikia kaip atvirojo kodo programų kūrėjai. Tai yra žinias, kaip kovoti, jie skleidžia plačiai ir neabejoja, kad vieno kovotojo sukurtą improvizuotąjį sprogmenį netruks patobulinti kitas, trečias, ketvirtas, penktas. Informacijos monopolio nebėra ir labai norėdamas kiekvienas iš mūsų galime sužinoti, kaip ir iš ko pasidaryti bombą. Taip, kaip atvirojo kodo kūrėjai įrodė savo programų efektyvumą, palyginti su „komercinėmis“ programomis, kovotojai įrodo tą patį, vargindami priešininko ginkluotąsias pajėgas ir kitaip tiesiogiai veikdami priešo mintis ir sumanymus įvairiausiais nekonvenciniais, bet ne mažiau efektyviais kovos būdais. Pagaliau anksčiau, kad taptum kovotoju, tau reikėdavo kur nors vykti, ką nors įrodinėti, gauti ginklą, šovinių, paklusti vadovybei. O, pavyzdžiui, Madrido traukinių sprogdintojai tiesiog pasiplepėjo internete ir sumanė, ką ir kaip daryti.
Ką tai žada?
Nieko gero. Pirmiausia, terorizmas, kaip vienas iš efektyvios kovos būdų prieš „nenugalimas“ valstybes, išliks. Silpnesnioji konfliktų pusė tiesiog neturi jokio kito ginklo, todėl teroristiniai metodai ir šiuolaikinis karas neatsiejami. Žinoma, mes, drąsaus užkampio gyventojai, kol kas galime būti ramūs. Daugiausia klius tiems, kas vyks į „karštuosius taškus“ – kovoti ar atstatyti provincijų. Jau turbūt supratote, dabartinėse kovose individualus dalyvio statusas neturi jokio reikšmės, taikus inžinierius rizikuoja gal net daugiau nei išlavintas karys. Kita vertus, jeigu vėl užgriūtų klasikinė Rusijos grėsmė, kovotojų teiktomis pamokomis irgi galėsime pasinaudoti. Kaip matote, dabartinei kovai nebūtinos žeminės ir miškai. Mūsų sąjungininkams ir kitoms didelėms demokratinėms valstybėms nepalyginti blogiau – jie ne tik neturi galimybių laimėti, bet, parodė rugsėjo 11 d., gali būti ir vėl užpulti. Žmonės, laikantys save terorizmo ekspertais, sutaria – klausimas dėl didžiulio teroro akto yra ne „ar“, o „kada“. Taip pat sutariama, kad jis bus netikėtas ir naujoviškas. Štai kodėl man atrodo, jog CŽV negalėjo būti rugsėjo 11 d. kūrėja, kaip kad aiškina kai kurios sąmokslo teorijos – valstybinė struktūra tokiam genialiam paprastumui tiesiog per daug nerangi ir neišmoninga. Todėl pagrindinis dėmesys dabar turi būti skiriamas pasirengti, ką daryti, kai teroro aktas įvyks, ir kaip išgyventi valstybės tinklo draiskanose. Bet tai jau kita tema.
Straipsnis parengtas remiantis Johno Robbo, Thomas X. Hammeso, William S. Lindo ir kitų autorių knygomis bei publikacijomis
Justinas Žilinskas | „Verslo klasė“ / VZ.LT
P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/terorizmas_nuo_programavimo_geniju_iki_religijos_fanatiku
Patalpinta: 2008-12-01 | Peržiūrėta: 8198 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
"15min" porelė
Vat ir myliu JĄ už tokius "sutapimus"
Prieš savaitę, gal kiek daugiau, pats brukštelėjau laišką su foto į tą "15min" konkursą Na, pažiūrėjau kelias dienas, neįdėjo, tai tiek to pamaniau... O šyrit žiūriu, kad mano Mergaitė jau įsidėjusi iškarpą, kad jos analogišką nusiuntimą konkursui vistik publikavo! Kaip daugeliu atveju prieš tai, šį kartą irgi bene tuo pačiu metu sumąstėm ir padarėm tą patį Nors mus skiria fiziškai 1500 km, bet emociškai mes kaip vienas... Savo balsą už 15min savaitės porelę gali atiduoti ČIA (ieškok dešinėje pusėje, žemiau, tarp konkursų
)P.S. ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~ + ~
Įrašo adresas: http://soldier.lt/irasas/2008/12/15min_porele
Patalpinta: 2008-12-01 | Peržiūrėta: 7820 | Komentarų nėra | | Rekomenduoti draugui!
Informacija priklauso visiems! Galite laisvai kopijuoti, naudoti ir platinti ;) CC0 2004 - 2009 Soldier.lt
Dainius Pilypas aka "Soldier" | Kas turi informaciją, tas valdo situaciją! | HostIN.lt :: Pigus ir patikimas hostingas!
Elements of Life :: Mokslas, Tėvynė, Idėja, Draugai, Pomėgiai, Tarnyba, Karyba, Kelionės, Nuotykiai, Adrenalinas, Parašiutizmas, Alpinizmas, Nardymas, Istorija, Archeologija, Politika, Verslas, Muzika, Fotografija, Jumoras, Logika, Kolekcionavimas, Web dizainas, Programavimas ir dar daug daugiau!